2009 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

„Carito“ organizacijos Vilkaviškio dekanate dvidešimtmetis

Į Vilkaviškio parapijos salę susirinkę visų dekanato parapijų atstovai šventė Savanorio dieną. Taip jie paminėjo katalikiškos labdaringos „Carito“ organizacijos gyvavimo Vilkaviškio dekanate dvidešimtmetį. Svečiai ir sveikinimai Renginys prasidėjo šv. Mišiomis katedroje. Simbolines atnašas aukojo visų parapijų atstovai, pamokslą pasakė vyskupijos „Carito“ organizacijos direktorius kunigas Arvydas Liepa. Šventėje dalyvavo, sukakties proga sveikino ir savas mintis apie reikšmingą savanorių veiklą išsakė vyskupijos „Carito“ direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė, šios organizacijos dekanate įkūrėjas ir vadovas prelatas Vytautas Gustaitis, rajono meras Algirdas Bagušinskas, Seimo narys Algirdas Butkevičius, Švietimo skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė, Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Danutė Grabauskienė, ligoninės vyr. gydytojas Romas Sveikata. Vilkaviškio parapijos savanoriai buvo parengę „Carito“ veiklą atspindinčius nuotraukų stendus. Didelei grupei parapijų savanorių įteikti dekano padėkos raštai, meninę programą atliko Pasaulio kybartiečių draugijos moterų ansamblis, vadovaujamas Irenos Bacevičienės. Po paskutinio skambių dainų akordo savanoriai neskubėjo į namus, dar dalyvavo agapėje, bendravo tarpusavyje. Istorija ir veikla Ilgametė dekanato „Carito“ vedėja Nijolė Dambravienė priminė šios organizacijos istoriją, nušvietė, kaip plėtėsi jos veikla. Prieš dvidešimt metų rajone buvo įsteigti trys skyriai: Vilkaviškio, Kybartų ir Pajevonio. Vėliau nauji įsikūrė Pilviškiuose, Bartninkuose, Gražiškiuose, Virbalyje, Keturvalakiuose, Gižuose, Žaliojoje, Vištytyje, Lankeliškiuose. „Carito“ veiklos pradžia sutapo su tautinio pakilimo dvasia, buvo gautos pirmosios drabužių, maisto ir vaistų labdaros iš užsienio. Į „Carito“ organizacijas susibūrusių žmonių širdys degė noru pagelbėti sunkiausiai gyvenantiems žmonėms. Vilkaviškio dekanato „Carito“ pirmąja vadove buvo Ona Brilienė, ją pakeitė Konstancija Pušinaitienė. Ryškų pėdsaką „Carito“ veikloje įspaudė Aurelija Janušaitytė. Būdama atsakinga už dvasinį ugdymą, parapijų savanoriams organizavo rekolekcijas su kunigais, jos iniciatyva buvo užmegzti pirmieji ryšiai su užsieniečiais, vėliau peraugę į Alvito vaikų globos namų steigimo misiją. Buvo prisiminta ir kelerius metus rūpestingai labdaros vaistinėje be jokio atlygio dirbusi farmacininkė Asta Povilaikaitė. Visų parapijų savanoriai dalyvauja kiekvienais metais prieš Kalėdas Lietuvos „Carito“ organizuojamoje akcijoje „Gerumas mus vienija“, globoja vienišus ir sergančius, neįgalius žmones, renka ir dalija labdarą. Vilkaviškyje ir Kybartuose esančiose labdaros valgyklose sunkiausiai besiverčiantys žmonės pamaitinami pietumis. „Carito“ veikloje aktyviai dalyvauja vyresnio amžiaus žmonės, tačiau dažnoje parapijoje įtraukiami ir vaikai, kurie bendraudami su pačiais savanoriais ir jų lankomais seneliais, ligoniais mokosi supratimo, atjautos, gerumo. Parapijų skyrių nariai plečia savo akiratį: jie išvyksta į piligrimines keliones, dalyvauja maldos akcijose, įvairiuose projektuose. Pastaraisiais metais, Lietuvos „Carito“ organizacijai tapus Europos Sąjungos projekto partnere dalijant maisto produktus labiausiai nepasiturintiems žmonėms, didžiausias šio darbo krūvis atitenka parapijų savanoriams. Parapijų „Carito“ atstovės trumpai papasakojo apie savo veiklą, pabrėždamos tai, kad visus vienija gailestingumas ir meilė labiausiai gyvenimo nuskriaustiems žmonėms, o apie atliktus darbus geriausiai žino Dievas. Šiose organizacijose susibūrusių žmonių akys švyti tada, kai negalvodami apie materialinį atlygį širdies jautrumu, šiltu žodžiu, savo apsilankymu jie palengvina vienišo ar ligoto žmogaus gyvenimą. Ateities darbai Vyskupijos atstovė A. Adomavičiūtė supažindino su 2009–2010 metų Lietuvos „Carito“ organizacijos strateginiu planu. Lietuvos vyskupų konferencija nukreipė organizaciją pasirinkti tokias veiklas, kurios būtų realios, konkrečios ir įgyvendinamos. Praėjus dvidešimčiai metų nuo „Carito“ įsikūrimo Lietuvoje, reikia iš naujo atsakyti į klausimus, kas yra ši organizacija, kokia jos vieta visuomenės gyvenime. Ypač tai aktualu dabar, kai „Caritas“ pradėjo teikti daug socialinių paslaugų, kurias teikia ir socialinės paramos skyriai. Kalbėtoja pabrėžė, jog metų pradžioje respublikiniame „Carito“ savanorių pasitarime buvo akcentuotas svarbiausias šios organizacijos bruožas ir skirtumas nuo kitų nebažnytinių, gerus darbus darančių organizacijų. Tai – dalijimasis su žmonėmis Dievo meile. Juk pirmieji krikščionys asmeniškai patirtą Dievo meilę vadino žodžiu „caritas“, o tai reiškia gailestingumą ir pasiaukojimą, gebėjimą mylėti kitą asmenį nepriklausomai nuo jo žmogiškųjų savybių, neigiamų priklausomybių. Artimiausiu metu numatoma stiprinti „Carito“ organizacijas, toliau rengti sėkmingai vykdomus savanorių mokymus. Savanorystė įmanoma ir prasminga tampa tada, kai jos ėmęsis žmogus savo pasirinkimą suvokia kaip pašaukimą tarnauti kitam žmogui dėl bendro gėrio, nelaukiant jokio atlygio ar padėkų. Toliau bus nemažai dėmesio skiriama savanorių religinės savimonės stiprinimui. Taip pat Lietuvos „Caritas“ jau pajėgus pagelbėti kitoms šalims, todėl dalyvaus paramos akcijose ištikus stichinėms nelaimėms. Vilkaviškio vyskupijos savanoriai aktyviai įsitraukė į akciją numegzti šiltas kepurėles Afganistano Goro provincijos vaikams. Pabaigoje, remdamasi vienuose iš savanorių mokymų išsakytomis prelato V. Gustaičio mintimis, kalbėtoja teigė, jog galima būtų daug kalbėti apie nuveiktus darbus, tačiau ne mažiau laukia nenuveiktų. Ir jie niekada nesibaigs, niekada nebus jų per daug, kaip ir meilės. Savanoriai turi tik džiaugtis, kad yra reikalingi daugeliui žmonių, kad yra laukiami ir mylimi. Valdžios atstovai savo kalbose taip pat minėjo šį reikalingumą ir žadėjo pagal galimybes paremti įgyvendinamus projektus. Šventėje dalyvavęs vienintelis iš seniūnų pilviškietis Vytautas Judickas pasidalijo mintimis apie tai, kaip sekasi bendradarbiauti su „Carito“ organizacija dalijant maisto produktus iš intervencinių atsargų. Jis išsakė apgailestavimą, kad tokios pagalbos kiekvienąkart prireikia vis didesniam skaičiui žmonių. Šiai minčiai pritarė ir kiti kalbėtojai. Tiek parapijų atstovai, tiek sveikinimo žodį taręs vyskupijos „Carito“ direktorius kun. A. Liepa sakė, jog nė iš vieno savanorio neteko išgirsti klausimo: „Kokia mums iš to nauda?“ Todėl kunigas šios organizacijos savanorius pavadino šventesniais net už pirmuosius apaštalus.


Vyskupijos „Carito“ organizacijos direktorius kun. A. Liepa padėkos raštus perdavė ilgametei Pajevonio skyriaus vadovei Teresei Dailidavičienei.

Autorė Birutė Nenėnienė
Publikuota Vilkaviškio Krašto laikraštyje "SANTAKA"
2009 m. Spalio 6 d. antradienis