2010 m. spalio 23 d., šeštadienis

PROGRAMA CARITAS SAVANORIŲ IR AKTYVIŲ PARAPIJOS BENDRUOMENĖS NARIŲ MOKYMUI

Tikslas: aktyvinti parapijos Caritas skyrius. Mokymus organizuosime parapijose.

„TVIRTAS ŽINGSNIS SAVANORYSTĖS LINK“

TEMOS:

  • " Ką reiškia būti kataliku šiandien?"-

2010 m. lapkričio 11 d. 13 val. Lazdijų Šv. Onos parapijoje. Seminarą praves kun. Juozas Fakėjavas ir Bagotosios parapijos katechetė- psichologė Asta Gudynienė.

  • "KAM noriu (esu pašauktas) tarnauti? Ar aš esu parapijos narys?“
  • Savanorystės samprata. Caritas organizacijos vertybės?

"JEI KAS NORĖTŲ TAPTI DIDŽIAUSIAS IŠ JŪSŲ,TEBŪNIE JŪSŲ TARNAS”(MT 20,26).

TEMOS:

§ Jėzus- Karalius ar Tarnas?“

§ „Kaip Jėzus bendrauja su visuomenei nepriimtinais

žmonėmis?“

„ATSILIEPIMAS VEIKSMU“

TEMOS:

§ Projektas turi aiškią pradžią ir aiškią pabaigą“.

§ Idėjos lėšų paieškai. Fondoieška.

2010 m. spalio 19 d., antradienis

PADĖKITE ABIEJŲ RANKŲ NETEKUSIAM JAUNUOLIUI (papildyta)

Lietuvos Caritas kviečia visus geros valios žmones padėti Ramygaloje gyvenančiam 22 metų Valentinui Audzevičiui įsigyti rankų protezus, kurio vieno kaina – 150 tūkst. eurų. Nelaimė jaunuolį ištiko rugpjūčio 14 d. popietę, kai dirbdamas pas ūkininką prie šiaudų preso, jis neteko abiejų rankų virš alkūnių.
„Pažįstu Valentiną nuo vaikystės. Jis yra darbštus, sąžiningas ir nuoširdus vaikinas, patyręs daug gyvenimo negandų. Rankų protezai vaikinui leistų bent šiek tiek kompensuoti savo negalią“,– sakė Ramygalos parapijos Caritas vedėja Angelė Kielienė.

Maloniai kviečiame lėšas aukoti į Panevėžio vyskupijos Caritas šiam tikslui atidarytą sąskaitą
Nr. LT73 0075 8000 1212 0572 AB Snoro banke, įm. kodas 192069978, mokėjimo paskirties pavedime nurodant „auka protezams“.
2010-10-29 duomenimis Jūsų gerumo dėka į sąskaitą pervesta daugiau kaip 19 tūkst. litų. (2010-10-20 duomenimis Jūs paaukojote daugiau kaip 4 000 Lt). AČIŪ JUMS.

GERUMAS MUS VIENIJA,
Lietuvos Caritas

G. Subačiaus nuotr. „V.Audzevičius neslėpė, kad jam net sunku pradėti galvoti apie tai, koks gyvenimas jo laukia“.

Inga Kontrimavičiūtė, „Sekundė“
   Abi rankas praradęs nelegaliai dirbęs 22-ejų Valentinas Audzevičius Kauno klinikose mokosi gyventi iš naujo – kojomis nusilupa bananą, seseriai skambina mobiliuoju telefonu.
   Kaip valgyti, praustis, skambinti telefonu be rankų? Galingam šiaudų presavimo agregatui sumaitojus abi rankas Garuckų kaimo gyventojas 22-ejų Valentinas Audzevičius Kauno klinikose mokosi gyventi iš naujo.
   „Turbūt už likimo dovaną reikia kažką paaukoti“, – ištikusią tragediją filosofiškai vertina jaunuolis. Valentinas svarsto, kad jei ne kraupi tragedija, sukrėtusi Ramygalą ir jos apylinkes, turbūt ir nebūtų sužinojęs, kokią artimą sielą turi šalia savęs.
   V.Audzevičiui preso sutraiškytas ir klinikose amputuotas rankas atstoja jo gyvenimo draugė Ilona Ragauskienė.
   „Iki tragedijos buvau ypač savarankiškas. Dabar be Ilonos būčiau niekas. Galiu tik per šiaudelį iš stiklinės atsigerti. Visą kitą už mane daro ji. Net naktį prireikus į tualetą žadinu Iloną, kad palydėtų“, – susigraudinęs kalba V.Audzevičius.
   Vaikinas neslepia: dar rugių lauke, tik ištraukus iš preso sunkiai sužalotas rankas alino ne tik nežmoniškas skausmas, bet ir mintis, ar dar tik pusmetį kartu gyvenanti draugė nepaliks jo likimo valiai. Netgi klinikose kurį laiką ryte prabudus pirmoji Valentiną aplankydavo mintis apie Iloną.
   „Netikėjau, kad liksim kartu. Bijojau, kad aš toks, be rankų, nebūsiu jai reikalingas. Apsidžiaugiau ir nusiraminau, kai Ilona pasakė, kad mane paliktų tik per savo pačios lavoną“, – „Sekundei“ pasakojo V.Audzevičius.
    Telefonu skambina kojomis
   Jau beveik mėnuo Valentino ir Ilonos vargana trobelė Garuckų kaime tuščia. Jaunuoliai gyvena ligoninės ritmu. I.Ragauskienė ištisą parą praleidžia su savo vaikinu.
   Per tiek laiko Valentinas dar nespėjo apsiprasti su mintimi, kad iš Kauno klinikų į Garuckus sugrįš jau ne toks, koks iš jų buvo išvežtas greitosios medicinos pagalbos ekipažo – be abiejų rankų. Viena amputuota nuo peties palikus vos 10 cm, kita – iki alkūnės.
   „Labai keista, bet prabudęs po antrosios amputacijos jaučiau, kad turiu abi rankas, tik pirštai nutirpę taip, kaip buvo ištraukus iš preso. Dar ir dabar atrodo, kad rankos yra. Gydytojai sako, kad taip jaustis galiu dar visus metus“, – kalbėjo V.Audzevičius.
   Fizinį skausmą po amputacijos malšina vaistai nuo skausmo. Anot Valentino, medikai ramina, kad abi operacijos praėjo sėkmingai – iš kairiosios rankos vakar jau ištraukė siūlus, dešiniosios laukia ilgesnis gydymas. Jai ruošiamas protezas. Jaunuolio dar laukia ilga reabilitacija.
   Valentinas mokosi gyventi kitaip, nei buvo įpratęs. Titaniškų pastangų iš jo pareikalavo, rodos, toks elementarus darbas, kaip nusilupti banano žievę. Vaisių vaikinas įveikė dantimis prilaikydamas suspaudęs tarp kelių.
   V.Audzevičius iki ašarų pradžiugino Panevėžyje gyvenančią seserį, savarankiškai jai paskambinęs mobiliuoju. Sunkiausia buvo kojos nykščiu atrakinti telefono klaviatūrą. Suspaudyti mygtukus pasirodė kiek lengviau. Su seserimi vaikinas kalbėjosi atsigulęs – ausimi telefoną prispaudęs prie lovos.
   „Nenukabinu nosies. Žmonės gyvena be rankų ir be kojų, o aš tik rankų netekau“, – pulti į depresiją sau neleidžia Valentinas.
    Vietoje medikų – pinigai
   Vaikinas gerai pamena kiekvieną kraupios tragedijos detalę. Tarsi nujausdamas bloga Valentinas kratėsi darbo galingu šiaudų presu.
   „Sakiau ūkininkui, kad man ne prie širdies toks darbas. Pjauti žolę, grėbti šieną, vairuoti traktorių galiu, bet tik ne su presu“, – pasakojo V.Audzevičius.
   Vairuotojo pažymėjimo neturintį, tik kelias klases baigusį vaikiną vos už kelių šimtų metrų gyvenantis ūkininkas Stanislovas Januška dažnai kviesdavosi ūkio darbams. Nuo ankstyvo ryto iki vėlumos triūsdavusiam V.Audzevičiui mokėdavo 20–50 litų už dieną.
   Ketveriais metais už Valentiną vyresnė sesuo Jolanta Šidlauskienė pamena, jog brolis minėdavęs, esą ūkininkas dejuodavo pats neturintis pinigų, esą todėl negalintis daugiau sumokėti darbščiam nelegaliam samdiniui.
   Tėvų neturintis, sunkiai besiverčiantis, palaikėje trobelėje su drauge besiglaudžiantis Valentinas vis dėlto dėl kelių dešimčių litų sutiko padirbėti su presu. Galingas agregatas neveikė taip, kaip priklausytų – vairuotojui tekdavo virve apvyniotą gniūžtę šiaudų įmesti į presą, kad šis toliau vyniotų ryšulį.
   „Įmečiau kuokštą su virve, bet presas neįtraukė kaip reikiant. Kiek pastūmiau ir pajutau, kad mašina įtraukė pirštus. Ištraukti nebegalėjau. Dešine ranka dar iš kišenės išsitraukiau telefoną, paskambinau Januškai, sakau, atvažiuok, presas ranką pagavo“, – prisiminė Valentinas.
   Anot jo, ūkininkas prisistatė maždaug po 5–10 min. Per tą laiką mašina jau buvo įtraukusi ir dešiniąją ranką. Kol ištraukė kairiąją, prese įstrigusi dešinioji ištino.
   „Kai išlaisvino abi rankas, pirmiausia atsisėdau prie džipo pavėsyje. Ūkininkė davė vandens atsigerti. Jei ne vanduo, turbūt būčiau nualpęs. Visą laiką buvau sąmoningas“, – pasakojo V.Audzevičius.
   Valentinas pamena, kaip S.Januška, veždamas samdinį namo, davęs 200 Lt. Tačiau vaikinui su sumaitotomis rankomis greitosios medikus iškvietė ne jį samdę ūkininkai, o kraujais plūstantį draugą pamačiusi Ilona, kai nuo tragedijos pradžios jau buvo praėjusi gera valanda.
    Įkalbinėja keisti parodymus
   V.Audzevičių ūkininkai aplankė Kauno klinikose. Sumokėjo už jį 2500 Lt privalomojo sveikatos draudimo mokestį. Pasak Valentino, praėjusį sekmadienį apsilankiusi ūkininko žmona siūlė ir daugiau. Už tai, kad jaunuolis pakeistų parodymus.
   „Prašė, kad sakyčiau, jog ne jiems, o sau tuos šiaudus presavau. Atseit, kam mums valstybei baudą mokėti, geriau tau sumokėsim“, – pažadus pamena jaunuolis.
   Tačiau meluoti teisėsaugininkams jis nė neketina. Po tragedijos V.Audzevičius jau spėjo patirti, kad ūkininkų pažadais tikėti negalima.
   „Melavo, kad aš traktorių buvau pavogęs, kad man pačiam reikėjo tų šiaudų. Kur aš juos dėsiu, jei gyvulių neturiu? Ar šunims šersiu?“ – nuoskaudą dėl neteisybės jaučia neįgalus likęs jaunuolis.
   Jį skaudina ir paleistos kalbos, neva praėjus kelioms dienoms po nelaimės kilęs gaisras ūkininko daržinėje – Valentino artimųjų kerštas.
   „Tą šieną aš pats tvarkiau, mačiau, kad gerai neišdžiūvęs, sakiau ūkininkui, kad dar nevežtų, bent dieną palauktų. Nepaklausė. Sukrovė po šiferiniu stogu, o karšta buvo, tiek ir užteko, kad užsiliepsnotų“, – pasakoja V.Audzevičius.
   Jo žodžius patvirtina ugniagesių išvados – šienas daržinėje užsidegė savaime.
   Valentinas dar negalvoja, kaip ūkininkai turėtų jam atlyginti žalą. Anot jo, paskutinį žodį šioje istorijoje turės tarti teismas.
    Nelegaliai dirbo ne vienas
   Nesumanyti keisti parodymų Valentiną perspėjo jo draugės patėvis Vygandas Grakauskas. Vyras pripažįsta nepykstantis ant ūkininko, kad jaunuolį samdęs nelegaliai, tačiau negali atleisti už neatsakingumą.
   „Už tą S.Januškos nereikia kaltinti. Kiekvienas, Petras, Jonas ar Povilas, nelegaliai darbininkus priima, kodėl jam nepriimti? Kaime taip įprasta. Ir kitaip nebus, kol santvarka nepasikeis. Bet kodėl nieko nebaigusį, vairuotojo pažymėjimo neturintį vaiką išleido vieną į lauką dirbti su sugedusiu presu. Visi žinojo, kad iki nelaimės tik žingsnis. Iš pradžių liepė su tuo presu kitam darbininkui važiuoti, kai tas atsisakė, pasiuntė Valentiną. Galėjo pats paskui tą presą slampinėti, ne kitus į pražūtį siųsti“, – kalbėjo V.Grakauskas.
   Anot jo, Valentinas niekada neatsisakydavo padėti – darbas jo rankose tirpte tirpdavo. Niekas apylinkėse nėra matęs besišlaistančio girto, su niekuo jaunuolis nekonfliktuodavo.
   V.Audzevičių tik gerais žodžiais mini ir vietiniai. Jį ištikusi nelaimė pastarosiomis savaitėmis – labiausiai susibūrimuose aptarinėjama tema.
   Miestelio turgavietėje uogomis ir bulvėmis prekiaujančios moteriškės užjautė vaikiną ir koneveikė ūkininką.
   „Reikia ūkininką prispausti. V.Audzevičius – vargo vaikas, visą gyvenimą sunkiai gyvena, našlaitis, tokiu ir pasinaudojo. Kodėl išlaisvinęs iš preso nekvietė nei greitosios, nei policijos?“ – piktinosi prekiautojos.
   Anot jų, ne vienintelis Valentinas nelegaliai dirbo pas S.Janušką.
   „Kas kaimo žmogui belieka, jei darbo nėra? Dirba pas ūkininką nors už pavalgymą“, – pasakojo Petru prisistatęs ramygalietis.
    Užaugo varge
   Kad rasti S.Janušką užjaučiantį vietinį būtų sudėtinga, patvirtino seniūnijos socialinė darbuotoja Laimutė Chirv.
   Pasak jos, po ūkininko daržinę nusiaubusio gaisro gretimų Garuckų kaimo ir Ramygalos gyventojai tarsi susitarę kalbėjo, kad vis dėlto teisingumas yra.
   Penkiolika metų socialine darbuotoja dirbanti L.Chirv teigia nepamenanti, kad nelaimė būtų taip suvienijusi žmones, nors sunkios bėdos ne vieną buvo prispaudusios. Seniūnijoje netyla siūlančiųjų pagalbą skambučiai. Žmones piktina tik viena – be rankų likęs Valentinas nuo jam suaukotos sumos privalės sumokėti valstybei 15 proc. pajamų mokestį.
   „Gal kuo sunkiau gyventi, tuo labiau žmonės nori padėti vieni kitiems?“ – prasiveržusiam gerumui pateisinimo ieško L.Chirv.
   Anot jos, keturių vaikų šeimoje užaugusio V.Audzevičiaus gyvenimas niekada nelepino. Vaikus augino viena motina, tačiau gerų akimirkų šeimoje būta ne tiek jau daug – mamą vaikai dažnai regėjo neblaivią.
   Motina mirė, kai jauniausiam šeimoje Valentinui iki 18-ojo gimtadienio buvo likusi savaitė. Stiklelio nevengdavusios gimdytojos pėdomis nepasekė nė vienas iš vaikų. Valentinas ir trys jo seserys savo gyvenimus sukūrė be alkoholio tvaiko.
   L.Chirv apie V.Audzevičių kalba tik gerai – darbštus, ramus ir iš visų jėgų besikabinantis į gyvenimą.
   Pats S.Januška po tragedijos viešumo vengia. Ūkininkas su žiniasklaida bendrauti atsisako – pamatęs kieme žurnalistus, vyras spruko slėptis į namą.