2012 m. spalio 15 d., pirmadienis

Savanorystė– geriausias vaistas nuo depresijos

Gyvenimas- kaip gražiausia rudeninių lapų puokštė, kurioje tiek daug spalvų ir kiekviena jų džiugina mūsų širdis. Atrodo, tiek nedaug mums reikia, kad būtume laimingi, tačiau mūsų laimę kartais trikdo kasdieniniai rūpesčiai. Tuomet užmirštame, kad Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą ir davė mums Meilės dovaną, kad ją dalintume kitiems. Dažnai mes uždarom savo širdies duris, nes bijome, kad būsim įskaudinti ar sužeisti, todėl mūsų neaplenkia vienatvė, liūdesys ar depresija. O kas galėtų mums padėti? Kur kreiptis pagalbos, kai sunku? Šie klausimai kyla kiekvienam iš mūsų. Tačiau neradę atsakymo, mes prarandame pasitikėjimą savimi ir tikėjimą, jog kažkada bus geriau. Tačiau Dievas kantriai laukia už mūsų šidies durų ir kviečia mus jas atidaryti bei priimti Jo pagalbą. Jis kiekvieną iš mūsų labai myli, nesvarbu kokie mes esame. Aš taip pat esu tame ieškojimų kelyje ir kartais pasidaro taip liūdna, kai matau aplink save tiek tuščių pažadų, apgaulės ir netikrumo. Tuomet norisi užsidaryti savyje ir atsiriboti nuo šio pasaulio.

2012 m. spalio 11 d. teko dalyvauti seminare, kuriame buvo kalbama apie savanorystę kaip vaistą nuo depresijos, kurį organizavo Vilkaviškio vyskupijos Caritas, vykdydamas socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Bendruomenių socialinės plėtros 2011-2013 metų  įgyvendinimo programą  „Savanorių pritraukimas ir motyvavimas Vilkaviškio vyskupijoje”.  Net neįsivaizdavau, kad pagalba kitiems gali mus pačius išgydyti nuo depresijos.

Vilkaviškio vyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė ir seminaro lektorė Lietuvos Carito socialinė darbuotoja Dalia Griūnaitė apsilankė Vilkaviškio dekanato Carito būstinėje, kur buvo susirinkęs gausus būrys Carito savanorių bei savanoryste besidominčiųjų iš Alvito, Lankeliškių, Pajevonio, Bartininkų, Vilkaviškio ir kitų parapijų. Lektorė seminaro dalyviams, priminė, kas yra savanorystė ir kokią naudą ji teikia visuomenei ir pačiam savanoriui. Ji sakė, kad savanoriška veikla vykdoma laisva valia ir atlygis už ją nemokamas. Žmonės, kurie savanoriauja, gauna neapčiuopiamą naudą: sugrįžta teigiamas savęs vertinimas, pasiryžimas siekti tikslų, tobulėja bendravimo įgūdžiai, mažėja depresijos tikimybė.

Savanorystė turi ir savų minusų. Tai žmonių apkalbos, pavydas ir nesupratingumas. Džiugu, kad teigiamų savybių suradome daugiau negu neigiamų. Pats geriausias savanorystės pavyzdys yra pats Jėzus Kristus. Jis tarnavo žmonių gerovei, juos gydydamas ir nei vieno neatstumdamas, kad ir koks žmogus į jį kreipdavosi- ar raupsuotas, ar pilnas netyrų dvasių, ar laisvo elgesio, visuomenės atstumtas. Tai kodėl mums taip sunku priimti kitą žmogų, tokį koks jis yra?

Jėzaus širdis buvo atvira ir mylinti, todėl Jis paaukojo savo gyvybę, kad išgelbėtų mus savo noru. Ar reikia dar geresnio pavyzdžio?  

Savanorystės darbais mes šlovinam Viešpatį. Tai įsipareigojimas, kuriuo teikiam pagalbą savo artimui. Ši mintis verčia susimąstyti ir priimti tinkamą sprendimą. Daug žmonių nedalyvauja savanorystės veikloje, nes nemato tame jokios naudos, neleidžia sveikata, trūksta laiko arba tiesiog jiems niekas to nepasiūlė. Net 35% žmonių, kurie niekada nedalyvavo tokioje veikloje, nes jiems niekas nepasiūlė. Šie skaičiai rodo, kad labai svarbu pakalbinti tuos, kurie yra šalia mūsų. Galbūt kaip tik jiems padėsime atrasti savo pašaukimą ar įveikti depresiją.

Savanorystė– geriausias vaistas, kuris neturi šalutinio poveikio. Patys paprasčiausi dalykai, kuriuos darome su meile, neieškodami sau naudos, gali tapti pačia vertingiausia dovana tiems, kurie jaučiasi vieniši ir atstumti. Jiems tai teikia stiprybės ir tikėjimo, kad jų buvimas šalia mūsų yra labai svarbus ir reikšmingas. Mes turime būti atsakingi, atlaidūs ir prašyti Dievo pagalbos kasdieniniuose mūsų sprendimuose, kad jie būtų teisingi ir paremti Didžiuoju Meilės įsakymu.

                      Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę išgirsti tai, kas naudinga ne tik mūsų kūnui, bet ir sielai. Norėčiau paraginti jaunus ir pagyvenusius žmones. Nebūkime abejingi kitų skausmui ir mylėkime vieni kitus, kaip Dievas visus mus myli.

                          

Janina Penkaitytė
Vilkaviškio dekanato
Lankeliškių parapijos Carito savanorė
 

„Asmens religinė branda yra pamatas savanorytei Caritas organizacijoje“ (2012 09 28)

Rugsėjo mėnesį Vilkaviškio vyskupijos Caritas vykdydamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Bendruomenių socialinės plėtros 2011-2013 metų įgyvendinimo programą “Savanorių pritraukimas ir motyvavimas Vilkaviškio vyskupijoje” Alytaus ir Marijampolės regionuose organizavo mokymus esamiems ar norintiems savanoriauti asmenims, tema „Savanoriškos veiklos samprata. Aktyvus pilietiškumas”. Seminaruose, kurie vyko Lazdijų, Marijampolės ir Vilkaviškio dekanatuose gausiai dalyvavo savanoryste susidomėję ir aktyviai savanoriaujantys žmonės. Mokymus vedė ir savo patirtimi dalinosi Lietuvos Carito generalinio direktoriaus pavaduotoja Janina Kukauskienė. Pristatydama savanorystės sampratą, lektorė kalbėjo, jog būti savanoriu, tai reiškia dirbti kitų labui, neimant piniginio atlygio, tikslingai ir savo valia, ne savo šeimos rate. Ji sakė, kad kiekvienas sąžiningas žmogus gali būti savanoriu, jis gali dirbti visose visuomeninio gyvenimo srityse, kur tik yra reikalinga kokia nors pagalba. Apžvelgusi savanorystės Lietuvoje ir užsienyje statistiką, paskaitininkė pristatė ir pačias populiariausias savanorystės formas, tai yra savanoriavimą sporto ir aktyvaus poilsio gamtoje klubų veikloje, švietimo, meno, muzikos ar kultūros draugijose ir religinėse bei bažnytinėse organizacijose. Lektorė pasakojo, kad ateidamas į organizaciją, savanoris dovanoja savo asmenį: savo vertybes, atvirumą, nusiteikimą, įgūdžius ir kitus savo talentus. Savanoris apsisprendžia ir dėl laiko, kurį gali skirti, atsakomybės, kurią gali prisiimti, pagal savo išgales. Vidutinio ir brandaus amžiaus savanoriai, kurių Lietuvos Caritas skaičiuoja apie 70 % daugiau remiasi vertybių sistema. Esminis postūmis savanoriškam darbui yra altruistinis motyvas. <>Carito vizijoje apibrėžiama, jog Carito pagrindinė misija – tarnavimas ir pagalba pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Pagalba grindžiama asmens orumo, tolerancijos ir veiklios meilės vertybėmis. Taigi, dauguma savanorių ateina su krikščioniškomis vertybėmis, kurios skatina paklusti meilės vieni kitiems reikalavimui. Tikėjimo įkvėptas žmogus prisiima atsakomybę, kuri yra ne tik jo atsakomybė už save patį. Janina Kukauskienė apžvelgė ir bendrąją motyvaciją savanoriškai veiklai bei citavo Popiežiaus Benedikto XVI mintis apie savanorišką darbą. Popiežius enciklikoje „DEUS CARITAS EST“ rašė, kad vidinis įsitraukimas į artimo vargą bei kančią taip virsta savęs dalijimu jam, kad dovana artimo nežemintų, turiu dovanoti jam ne tik ką nors, kas man priklauso, bet patį save, turiu būti kaip asmuo, tai yra negaliu jaustis geresniu, protingesniu ar džiaugtis, jog pats nesu tokioje situacijoje kaip pagalbos prašytojas. Lektorė kalbėjo apie tai kaip reikėtų priimti tuos stokojančiuosius, kurie yra nedėkingi savanoriams, dažnai dirbantiems sunkų fizinį darbą, pvz. „ES Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims bendrijoje” programoje bei atiduodantiems dalelę savo širdies, kad suteiktų pagalbą. Ji sakė, kad geriausias patarimas yra pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio žodžiai „Blogį nugalėk gerumu!”, tai yra apgailėjimas, kad tam tikru laiku niekas nepakūreno to žmogaus širdies ugniakuro dėmesiu ar meile, kurios jam tuo metu labai reikėjo. Lektorė kalbėjo, kad Carito savanoriui labai svarbi religinė branda, kuri pasireiškia Dievo buvimo kasdienybėje pojūčiu, atgaila ir atsakingumu, Dievo vadovavimo ir ženklų atpažinimu, kasdiene malda. Ji pabrėžė, kad tik maldos žmogus, kuris savo gyvenimo pamatu laiko Jėzų, gali dalintis artimo meile, kurią yra gavęs iš savo Kūrėjo.
Vilkaviškio vyskupijos Caritas informacija

Jaunieji Carito savanoriai apie priklausomybės ligų sampratą ir mitus žinių sėmėsi „Pilnų namų“ bendruomenėje (2012 09 19)

Rugpjūčio mėnesį Vilkaviškio vyskupijos Caritas savanoriai buvo pakviesti vykti į Pilnų namų bendruomenę ir gyvai pajusti, kuo gyvena jos nariai. Į kelionę jaunimą su bendra malda ir geriausiais palinkėjimais išlydėjo organizacijos vadovai ir Caritas draugai iš Vokietijos, Pagalbos Lietuvai ir Baltarusijai komiteto (Hilfskomitee Litauen–Weißrussland). Vilkaviškio vyskupijos Caritas autobusiuko atvykimas į Pilnų namų bendruomenės teritoriją sutapo su varpų skambėjimu – taip čia skaičiuojamas laikas leidžia pajusti, jog net būdamas vienas esi bendruomenės dalis. Čia, gražios Dzūkijos gamtos apsuptyje gyvenantys žmonės, puikiai sutvarkę savo gyvenamąją aplinką, savo pavyzdžiu visus svetingai priimamus apsilankančiuosius įkvepia ir sužadina troškimą daryti gerus darbus. Svetingai priimtas į bendruomenės gyventojų kasdienybę pusdieniui įsijungė ir savanorių būrelis. Trumpo nuoširdaus pabendravimo metu jaunimas buvo supažindintas su bendruomenės aplinka ir gyventojų dienotvarke. Pilnų namų bendruomenė turi didelį vaistažolių ūkį. Vaistažolių auginimas ir surinkimas reikalauja daug kruopštaus ir kantraus darbo, kuris yra reikalingas ne tik išgyvenimui, bet ir reabilitacinei veiklai, valios bei dvasios stiprinimui. Prie bendro triūso tą dieną prisijungė ir Vilkaviškio vyskupijos Caritas savanoriai, programos „Aš ir tu- būkime kartu“, skirtos žalingų įpročių bei elgesio prevencijai per Marijampolės savivaldybės jaunimo aktyvinimą savanoriškoje veikloje. Vyriausia vaistažolių ūkio technologė, atsakinga už vaistažolių džiovinimą, paprašė patalkininkauti renkant žemuogių lapus. Palydėti į šilo pakraštį, talkininkai kibo į darbą: kas arčiau, kas toliau, saulės nušviestuose plotuose, žemuogynų pasidairydami, pamažu dėžes pildė žaliais lapeliais. Dalindamiesi naujais įspūdžiais, savanoriai nusprendė, jog toks darbas reikalauja nemažai kantrybės ir užsispyrimo. Šias savybes išsiugdyti dažniausiai ir tenka asmenims, kurie nori išmokti gyventi su priklausomybe, bet eiti sveikimo keliu. Po maldos su Pilnų namų gyventojais, Vilkaviškio vyskupijos Caritas savanoriai buvo svetingai pavaišinti pietumis, kuriuos valgė kartu su bendruomenės gyventojais. Vėliau brolis Mykolas plačiau papasakojo apie Pilnų namų bendruomenės atsiradimą bei savo asmeninę gyvenimo patirtį. Savanoriai sužinojo, kad nelabai derlinga Dzūkijos žemė yra labai tinkama vaistažolėms auginti. Brolis pasakojo, kad istorijos raidoje įvairios vienuolijos dažnai turėdavo žolelių ūkius, tad ir šiai naujai besikuriančiai vienuolijai vaistažolių auginimas yra labai tinkama ir naudinga veikla. Žolelių rinkimui reikia daug darbo rankų, kruopštumo ir kantrybės, todėl šių savybių ugdymas padeda įgyvendinti pagrindinę Pilnų namų bendruomenės misiją– pagalbos teikimą vyrams, priklausomiems nuo alkoholio ir narkotikų, nes darbas– svarbi terapijos dalis. Šiuo metu bendruomenėje gyvena 25 reabilitacijoje dalyvaujantys ir besimokantys žengti asmenybės laisvėjimo keliu vyrai, kuriems Pilnų namų durys išlieka atviros ir po programos pabaigimo. Brolis Mykolas jautriai išsakė egzistuojančias problemas ir pasidžiaugė, kad net ir vienas ar du iš šimto asmenys, drąsiai žengiantys sveikimo keliu, yra didelis pasiekimas, dėl kurio verta stengtis. Ekskursijos pabaigoje buvome supažindinti su naujai pastatytu pirmuoju Lietuvoje sertifikuotu Pasyviuoju pastatu– nauju bendruomenės gyvenamuoju namu. Išvykos pabaigoje Vilkaviškio vyskupijos Caritas savanoriai buvo apdovanoti Panaros „Pilnų namų“ bendruomenės išaugintų vaistažolių arbatomis, kad jų skonis primintų šią įspūdingą išvyką. Prieš išvykdami, po trumpo stabtelėjimo paskutiniam įsiamžinimui fotonuotraukose, vieni kitiems šio susitikimo dalyviai negailėjo pačių geriausių palinkėjimų bei kvietimų apsilankyti ir ateityje. Kelionė namo buvo kupina pasidalinimo dienos įspūdžiais bei lydima dovanotų žolelių aromatingo dvelksmo. Vilkaviškio vyskupijos Caritas
Pagalbos centras „Rūpintojėlis“
soc. darbuotoja Dalia Griūnaitė