Rugpjūčio 3 - 7 dienomis Šventosios šv. Marijos Jūrų Žvaigždės parapijoje vyko Lietuvos Caritas organizacijos bendradarbių ir savanorių vasaros stovykla - seminaras, kurį jau keletą metų remia Vokietijos fondas Renovabis. Vilkaviškio vyskupijos Caritas savanorių grupelei iš Garliavos, Aleks
oto, Miroslovo, Vilkaviškio, Liudvinavo, Kazlų Rūdos, Lazdijų vadovavo Vilkaviškio vyskupijos Caritas direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė.
Pirmąją seminaro dieną savanoriai susirinkę iš visų Lietuvos vyskupijų įsikūrė, o vakare susirinko melstis šv. Mišiose.
Antrąją seminaro dieną didžiulis artimo meilės kupinas savanorių būrys apžvelgė Popiežiaus Benedikto XVI enciklikos CARITAS IN VERITATE („Meilė tiesoje“) esminius principus: asmens gyvybės branginimo, pagarbos religijos laisvės teisei, maisto saugumo pašalinant struktūrines bado priežastis, solidarumo su neturtinga pasaulio dalimi „prometėjiškos“ vizijos į žmogiškąją būtį, kuri žmogų laiko absoliučiu savo likimo šeimininku, neriboto pasitikėjimo technologijų galia, kuri yra tik iliuzija. Taip pat Popiežius enciklikoje pabrėžia, jog ekonomikos ir politikos valdymui reikalingi dori veikėjai, siekią bendro gėrio. Encikliką vyskupijų Caritas atstovams pristatė Lietuvos Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas. Po pristatymo vyko darbas grupelėse, kuriose Caritas savanoriai dalijosi savo savanoriško darbo džiaugsmais ir rūpesčiais.
Kitą dieną bažnyčioje vyko rekolekcijos, kurias vedė Šventosos parapij
os kanauninkas kun. Bronislavas Latakas. O ketvirtadienį Caritas savanoriai dirbo savanorystės ir parapijų aktyvinimo darbo ir „Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims“ (MIATLNA) programos aptarimo grupėse. Karitiečiai dalinosi savo žiniomis bei patirtimi, jog Vakarų Europos sąjungos šalyse yra sveikintinas žmonių aktyvumas savanoriaujant. Daugelyje parapijų veikia animatoriai (anima lotynų klb. žod.- siela) – žmonės, turintys charizmatinių savybių, sugebantys kviesti, burti, uždegti, pastebėti lyderius ir pakviesti juos savanoriauti.
Carito savanoriais gali būti ne vien vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimas taip pat gali dirbti su rizikos grupės vaikais, slaugyti senelius, organizuoti įvairias akcijas. Buvo kalbama apie tai, kaip sustiprinti parapijų Caritas skyrių veiklą. Savanoriai iš Kaišiadorių vyskupijos pasiūlė rengti savanorių ruošimo programas. Caritas savanoriai kalbėjo, jog trūksta žmonių, kurie dirbtų tik su savanoriais: skirtų jiems užduotis, palaikytų, organizuotų jiems mokymus. Tačiau, Vilkaviškio vyskupijoje rudenį bus pradedamas vykdyti naujas projektas „NVO
darbuotojų ir savanorių psichosocialinių gebėjimų ugdymas“. Šio projekto seminarų temos: „Bioetika“, ‚,Liga, mirtis. Problematika Šv. Rašte“, „Palydėjimas ligoje, artėjant mirčiai“.
Savanorystės ir parapijų aktyvinimo grupėje vyko diskusijos apie tai, jog ir kunigai turėtų aktyviau dalyvauti Caritas veikloje bei aktyvinti jau esamus parapijų Caritas skyrius. O bendruomenės žmonėms reikėtų išsamiau paaiškinti savanorystės sąvokos esmę, supažindinti su Caritas vykdomomis veiklomis ir projektais. Karitietė s. Viktorija Maknauskaitė iš Kauno sakė, jog parapija yra vienas kūnas, todėl Marijos Legionas, Caritas ar kitos katalikiškos organizacijos turėtų suartėti ir bendradarbiauti, nes jų misija yra ta pati.
Vilniaus arkivyskupijos karitiečiai kalbėjo apie bendruomenės aktyvinimą parapijoje, sprendžiant ten esančias problemas. Jie dalinosi Vokietijos Caritas patirtimi, apie tai kaip vienišo vyro, po žmonos mirties, svajonė suvalgyti lėkštę žirnių sriubos, paskatino įkurti valgyklėlę. Dabar joje grupė vyrų verda sriubą, o vieniši ir senyvi žmonės gali už simbolinį mokestį jos pavalgyti. Juk dažnai taip ir atsitinka, jog vienišas žmogus nenori ar
nepajėgia pasigaminti sau maisto. Tad atrodo, tokia menka problema, tačiau ją išsprendus stokojantys žmonės tapo laimingesniais, o pasitarnavę artimui jaučiasi reikalingi.
Pasiaukojimas, meilė artimui bei tvirtas tikėjimas – tai pagrindinės karitiečio savybės. Buvo minėta, jog parapijos bendruomenę labiau suaktyvintų ir „Atgaivink“ programa. Aktyviems savanoriams turėtų padėti kunigai, parapijų klebonai. Seminarijose reikėtų diegti socialines programas, kad klierikai turėtų galimybę padirbėti globos namuose, slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuose, vaikų namuose ir dėl to dar geriau išmanytų socialinį bažnyčios mokymą. Lietuvos Caritas direktorius kun. Robertas Grigas pasidžiaugė, jog karitietės padeda kunigams sužinoti, kur yra ligoniai, stokojantys žmonės. Jis kalbėjo, kad Caritas turi skatinti bendruomenių aktyvumą, paraginti Caritas žmones tarpusavio pagalbai. Caritas misija nėra vien Socialinės rūpybos uždavinių vykdymas, bet kvietimas solidariai veikti, ginti žmogaus orumą.
Kiekvieną vakarą, po šv. Mišių ir vakarienės karitiečiai susikaupdavo vakaro maldai. Paskutinįjį atsisveikinimo vakarą vyko Caritas savanorių ir bendradarbių talentų vakara.
oto, Miroslovo, Vilkaviškio, Liudvinavo, Kazlų Rūdos, Lazdijų vadovavo Vilkaviškio vyskupijos Caritas direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė.Pirmąją seminaro dieną savanoriai susirinkę iš visų Lietuvos vyskupijų įsikūrė, o vakare susirinko melstis šv. Mišiose.
Antrąją seminaro dieną didžiulis artimo meilės kupinas savanorių būrys apžvelgė Popiežiaus Benedikto XVI enciklikos CARITAS IN VERITATE („Meilė tiesoje“) esminius principus: asmens gyvybės branginimo, pagarbos religijos laisvės teisei, maisto saugumo pašalinant struktūrines bado priežastis, solidarumo su neturtinga pasaulio dalimi „prometėjiškos“ vizijos į žmogiškąją būtį, kuri žmogų laiko absoliučiu savo likimo šeimininku, neriboto pasitikėjimo technologijų galia, kuri yra tik iliuzija. Taip pat Popiežius enciklikoje pabrėžia, jog ekonomikos ir politikos valdymui reikalingi dori veikėjai, siekią bendro gėrio. Encikliką vyskupijų Caritas atstovams pristatė Lietuvos Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas. Po pristatymo vyko darbas grupelėse, kuriose Caritas savanoriai dalijosi savo savanoriško darbo džiaugsmais ir rūpesčiais.
Kitą dieną bažnyčioje vyko rekolekcijos, kurias vedė Šventosos parapij
os kanauninkas kun. Bronislavas Latakas. O ketvirtadienį Caritas savanoriai dirbo savanorystės ir parapijų aktyvinimo darbo ir „Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims“ (MIATLNA) programos aptarimo grupėse. Karitiečiai dalinosi savo žiniomis bei patirtimi, jog Vakarų Europos sąjungos šalyse yra sveikintinas žmonių aktyvumas savanoriaujant. Daugelyje parapijų veikia animatoriai (anima lotynų klb. žod.- siela) – žmonės, turintys charizmatinių savybių, sugebantys kviesti, burti, uždegti, pastebėti lyderius ir pakviesti juos savanoriauti.Carito savanoriais gali būti ne vien vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimas taip pat gali dirbti su rizikos grupės vaikais, slaugyti senelius, organizuoti įvairias akcijas. Buvo kalbama apie tai, kaip sustiprinti parapijų Caritas skyrių veiklą. Savanoriai iš Kaišiadorių vyskupijos pasiūlė rengti savanorių ruošimo programas. Caritas savanoriai kalbėjo, jog trūksta žmonių, kurie dirbtų tik su savanoriais: skirtų jiems užduotis, palaikytų, organizuotų jiems mokymus. Tačiau, Vilkaviškio vyskupijoje rudenį bus pradedamas vykdyti naujas projektas „NVO
darbuotojų ir savanorių psichosocialinių gebėjimų ugdymas“. Šio projekto seminarų temos: „Bioetika“, ‚,Liga, mirtis. Problematika Šv. Rašte“, „Palydėjimas ligoje, artėjant mirčiai“.Savanorystės ir parapijų aktyvinimo grupėje vyko diskusijos apie tai, jog ir kunigai turėtų aktyviau dalyvauti Caritas veikloje bei aktyvinti jau esamus parapijų Caritas skyrius. O bendruomenės žmonėms reikėtų išsamiau paaiškinti savanorystės sąvokos esmę, supažindinti su Caritas vykdomomis veiklomis ir projektais. Karitietė s. Viktorija Maknauskaitė iš Kauno sakė, jog parapija yra vienas kūnas, todėl Marijos Legionas, Caritas ar kitos katalikiškos organizacijos turėtų suartėti ir bendradarbiauti, nes jų misija yra ta pati.
Vilniaus arkivyskupijos karitiečiai kalbėjo apie bendruomenės aktyvinimą parapijoje, sprendžiant ten esančias problemas. Jie dalinosi Vokietijos Caritas patirtimi, apie tai kaip vienišo vyro, po žmonos mirties, svajonė suvalgyti lėkštę žirnių sriubos, paskatino įkurti valgyklėlę. Dabar joje grupė vyrų verda sriubą, o vieniši ir senyvi žmonės gali už simbolinį mokestį jos pavalgyti. Juk dažnai taip ir atsitinka, jog vienišas žmogus nenori ar
nepajėgia pasigaminti sau maisto. Tad atrodo, tokia menka problema, tačiau ją išsprendus stokojantys žmonės tapo laimingesniais, o pasitarnavę artimui jaučiasi reikalingi.Pasiaukojimas, meilė artimui bei tvirtas tikėjimas – tai pagrindinės karitiečio savybės. Buvo minėta, jog parapijos bendruomenę labiau suaktyvintų ir „Atgaivink“ programa. Aktyviems savanoriams turėtų padėti kunigai, parapijų klebonai. Seminarijose reikėtų diegti socialines programas, kad klierikai turėtų galimybę padirbėti globos namuose, slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuose, vaikų namuose ir dėl to dar geriau išmanytų socialinį bažnyčios mokymą. Lietuvos Caritas direktorius kun. Robertas Grigas pasidžiaugė, jog karitietės padeda kunigams sužinoti, kur yra ligoniai, stokojantys žmonės. Jis kalbėjo, kad Caritas turi skatinti bendruomenių aktyvumą, paraginti Caritas žmones tarpusavio pagalbai. Caritas misija nėra vien Socialinės rūpybos uždavinių vykdymas, bet kvietimas solidariai veikti, ginti žmogaus orumą.
Kiekvieną vakarą, po šv. Mišių ir vakarienės karitiečiai susikaupdavo vakaro maldai. Paskutinįjį atsisveikinimo vakarą vyko Caritas savanorių ir bendradarbių talentų vakara.
Karitiečiai tapo režisieriais, scenaristais, aktoriais, daininkais, renginių vedėjais. Visų vyskupijų atstovų paruoštos programos (gal tik per vieną vakarą ar valandą) buvo nuotaikingos, pamokančios, originalios, nes jie viską darė su meile, nepraeidami pro sergantį, kenčiantį, nuskriaustą, silpną žmogų. Vargu ar dar kur galima sutikti tokį didelį būrį jaunų, vyresnių bei labai garbaus amžiaus sulaukusių šviesių žmonių... Organizacija Lietuvos Caritas rūpinasi ne tik savo krašto žmonėmis. Ji kartu su Lietuvos kariais, tarnaujančiais Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupėje, organizuoja pagalbos akciją ten gyventiems vaikams, kadangi padėtis ten labai bloga - didelė dalis mokyklų neturi pastatų, trūksta mokytojų, dauguma vaikų neturi šiltų drabužių. O žiemos Goro provincijoje šaltos, todėl kviečiame dalyvauti akcijoje „Šiltos kepurės Afganistano vaikams“ ir padovanoti megztos kepurės teikiamą šilumą iš Lietuvos. Kepurė gali būti megzta, nerta (vaikams nuo 0 iki 16 metų), lygi, marga, raštuota ar paprasta, papuošta Lietuvos ar Afganistano vėliava. Svarbu, kad ją butumėte numęzgęs pasts (pati)! Atsižvelgiant į kultūrinius skirtumus - kepurė turi būti ne raudona. Prašome po vieną šiltą kepurę numegzti iki rugsėjo 25 dienos ir atiduoti ją akciją vykdančiuose vyskupijų Caritas skyriuose. Kiekviena kepurė bus iškeista į akcijos ženkliuką.
Vilkaviškio vyskupijos
Marijampolės dekanato Caritas vedėja
Vitalija Filipova
Vilkaviškio vyskupijos
Marijampolės dekanato Caritas vedėja
Vitalija Filipova
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą