„Dauguma linkę manyti, kad kažką daryti ir už tai negauti „babkių“ – ne lygis“

Didžioji dalis žmonių rūpinasi savo reikalais ir jiems visai neskauda širdies dėl to, kad kažkam reikia ištiestos pagalbos rankos, paguodos žodžio, lėkštės šilto maisto, o gal tik paprasčiausio pokalbio vienatvei išsklaidyti.

Gruodžio 5-ąją minima Tarptautinė savanorių diena. Ji skirta supažindinti visuomenę su savanorių tarnybomis ir skatinti žmonių norą įvairiose srityse pasiūlyti savo paslaugas. Didesniuose miestuose savanorių  daugiau, o mūsų rajone kol kas – tik maža saujelė.

Vis kas nors negerai

Gausiausia savanorių organizacija yra ,,Caritas” –  ne tik Lietuvoje, bet  ir rajone. Lazdijų dekanato ir Lazdijų šv. Onos parapijos ,,Carito” skyriaus vadovė Onutė Juodkienė sakė, kad Lazdijuose nuoširdžiai savanoriauja Jūratė Borutienė,  Birutė Pilišauskienė, Stasė Valukonytė, Onutė Babarskienė bei kitos moterys. Leipalingio ,,Caritui” vadovauja Anelė Grigienė, subūrusi nemažą kolektyvą. Nors ir garbaus amžiaus būdama, padeda žmonėms. Tarp leipalingiečių savanorių yra nemažai medikių, kurios ligotiems asmenims suleidžia vaistus, juos pagloboja. Kapčiamiestyje pareiginga ir iniciatyvi ,,Carito” vadovė Lina Janulevičienė su savanorėmis taip pat rūpinasi parapijiečių dvasiniu gyvenimu, pagelbsti vargingai gyvenantiems asmenims, organizuoja renginius prieš didžiąsias šventes. Seirijų savanoriams nuo senų laikų vadovauja Vida Kalvinskienė. Ji tam tikrą laiką buvo atitrūkusi nuo veiklos, bet vėl sugrįžo. Aktyvi savanorė ir Jolanta Stiklerienė. Šventežerio caritietėms sumaniai vadovauja Aldona Turčinavičienė, Veisiejų – Laima Mikelionienė, Šeštokų – Reda Armalienė.

Kalbinta Lazdijų parapijos savanorė Birutė Pilišauskienė sakė, kad į šią veiklą įsitraukė dėl to, jog šeimoje buvo daug problemų, stigo pinigų, sirgo artimieji, žuvo sūnus. ,,Tuomet supratau, kaip gerai, kai kas nors pagelbsti, parodo dėmesį, pasikalba, užjaučia bent žodžiu. Vėliau trejus metus ir 8 mėnesius slaugiau sunkiai sergančią mokytoją Ievą Sivilevičienę. Su ja kalbėjomės, kartu valgėme, dainavome. Ji nevaldė kairės kūno pusės, turėjo pragulų. Gydytojai prognozavo, kad gyvens neilgai. Visgi gerai prižiūrima dar išgyveno beveik ketverius metus. Mane vadindavo auksine mergaite, buvo dėkinga už pagalbą“, – pasakojo B. Pilišauskienė. Vėliau ji slaugė kitą vienišą moterį, sergančią Alzhaimerio bei kitomis ligomis. Pasak savanorės, išėjusi į užtarnautą poilsį, nenori sėdėti namuose ir nieko neveikti. Senjorus, užsidariusius tarp keturių sienų, dažnai užpuola depresija, todėl ir jai geriau nuolat suktis tarp žmonių, jiems padėti. Pensinio amžiaus sulaukusiems asmenims, pasak B. Pilišauskienės, šiais laikais pragyventi tikrai nelengva. Iš gautos kokių 700 litų pensijos dar tenka apie 300 litų sumokėti už vaistus, atseikėti mokesčiams už butą ir dar turi likti maistui. ,,Visiems, kiek galiu, tiek padedu. Tokia mano širdis“, – sako savanorė. Jos teigimu, bandanti pagelbėti ir priklausomybių kamuojamiems žmonėms, įnikusiems į alkoholį. Jie esą dažnai įklimpsta į šį liūną dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Vieni pradeda gerti degtinę, sužinoję apie žmonos neištikimybę, kiti dėl tėvų kišimosi į šeimos gyvenimą, praradę artimuosius.

Moteris rūpinasi ne tik seneliais, kitais vargingai gyvenančiais žmonėmis, bet ir dalija iš labdaros gautus maisto produktus nepasiturintiems asmenims. B. Pilišauskienė yra sandėlininkė, todėl rūpinasi šių produktų iškrovimu ir sandėliavimu. Kiekvieno atvežimo metu gaunama maždaug nuo 13 iki 17 tonų produktų, todėl juos iškrauti tikrai nelengva. Vienas pakas sveria apie 10 kilogramų. Ji džiaugėsi, kad pagalbą suteikia UAB „Komlita“ vadovas Vitas Klimavičius, sunkų darbą padeda atlikti vairuotojas Jonas ir  autokaristas Egidijus.

 Pasak B. Pilišauskienės, iš lazdijiečių, gaunančių maisto produktus, ji sulaukianti mažai padėkų, jiems, labiau išlepusiems, būna vis kas nors negerai. Jai šiame darbe pagelbsti savanorės Aldona Petruškevičienė, Birutė Sakalauskienė ir kitos moterys. O štai dėl Teizų seniūnijos pastato remonto, kuriame buvo sandėliuojami iš labdaros gauti maisto produktai, jie buvo saugomi ir dalinami Lazdijuose. ,,Nustebau, kokie dėkingi buvo šie kaimuose gyvenantys žmonės už gautas maisto gėrybes. Džiugu, kad ir seniūnė rūpinasi vargingai gyvenančiais. Kai kuriems pati išvežioja produktus“, – pasakojo savanorė.

Lankė  kraujo vėžiu sergančius vaikus

Labai svarbu savanorystės idėjomis uždegti ir jaunimą, kuris dėl savo entuziazmo gali nuveikti daug gerų darbų. Lazdijietė Lina Jurkonytė savanore tapo dar studijų metais.  Ji drauge su studentų atstovybės nariais įgyvendino idėjas, teikiančias džiaugsmo ne tik patiems organizatoriams, bet ir aplinkiniams. Vėliau prisijungė prie jaunimo organizacijų veiklos, su kuriomis taip pat vykdė įvairius, savanoryste paremtus projektus. Paklausta, kodėl įsitraukė į savanorišką veiklą, sakė, kad visų pirma dėl to, kad galėtų padėti kitiems, kad savo darbais, elgesiu parodytų, jog jauni žmonės yra neabejingi aplinkinių nelaimėms, kad jie taip pat sugeba išgirsti, pamatyti, užjausti ir padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia. ,,Savanoriška veikla yra puiki terpė, padedanti brandinti savo asmenybę. Dalyvaudamas savanoriškoje veikloje, žmogus susiduria su skirtingas vertybes deklaruojančiais žmonėmis, skirtingus poreikius bei požiūrius turinčiomis asmenybėmis. Būtent tas bendravimas suteikia šansą į daugelį dalykų pažvelgti kitomis akimis, suprasti tave supantį pasaulį. Be to,  savanoriška veikla praplečia pažinčių, draugų ratą. Tas labai svarbu žengiant gyvenimo keliu, nes niekada nežinai, kada tau pačiam gali prireikti pagalbos iš šalies“, – teigė Lina.

Drauge su kitais jaunais žmonėmis ji vykdė socialines akcijas: lankė Vilniaus Santariškių klinikose sergančius kraujo vėžiu vaikučius, drauge su Nacionaliniu kraujo centru organizavo kraujo donorystės akcijas, keliavo į vaikų globos namus, lankė senelių namuose gyvenančius senolius. ,,Didžiausia padėka, kurią gali gauti žmogus, organizuodamas ar dalyvaudamas panašaus pobūdžio renginiuose, yra žinojimas, jog kažkam tavo buvimas šalia, tavo šypsena, šiltas apkabinimas, padovanotas mažas saldainis ar atneštas pyrago gabaliukas praskaidrino dieną, suteikė džiaugsmo ar įnešė vaiskių spalvų į kasdienę rutiną, o padovanotas lašelis kraujo donorystės akcijų metu galbūt išgelbėjo gyvybę ar bent jau suteikė viltį sulaukti rytojaus. Todėl galiu ranką pridėjusi prie širdies pasakyti, kad įspūdžiai iš savanoriškos veiklos yra patys geriausi. Tai nepaprastai gražios gyvenimo akimirkos, kurios širdyje ir mintyse išlieka ilgam“, – dalijosi savo patirtais įspūdžiais L. Jurkonytė, kuri aktyviai savanoriauja ir sugrįžusi gyventi į Lazdijus.

Lazdijietis Gintaras Gražulevičius irgi užsiima savanoriška veikla – lanko senelių namus, koncertuoja ten gyvenantiems asmenims – groja gitara ir dainuoja dainas. Taip pat groja ir gieda šventas giesmes bažnyčioje.  Nors pats sako nemanantis esąs tikras savanoris. ,,Būnant savanoriu, reikia daug daugiau nuveikti ir tai daryti nuolat, o aš visur dalyvauju, jei kažkas paprašo. Man tai tikras malonumas ir džiaugsmas prisidėti prie aktyvių žmonių, kurie turi entuziazmo ką nors organizuoti, daryti gerus darbus. Įspūdžiai iš šios veiklos – didžiausi. Gera, kai pamatai padėką žmonių akyse ir išgirsti nuoširdų padėkos žodį. Tik, aišku, būna drovu, kai pradeda girti. Juk savanoriaujant ir taip juntame kitų žmonių širdies šilumą. Žodžiai nereikalingi“, – dalijosi mintimis Gintaras.

Gera gauti, bet kur kas sunkiau – duoti

Kodėl rajono jaunimas vengia savanorystės? Atsakydama į šį klausimą, L. Jurkonytė teigė, kad šiandieninė visuomenė yra labai sumaterialėjusi. Dažnas iš mūsų, pasak savanorės, imamės tų darbų, kurie teikia finansinę gerovę tik mums ir mūsų šeimai. Gera gauti, bet kur kas sunkiau – duoti. Per skubėjimą mes užmirštame, kad aplink mus gyvena daug žmonių, kuriems reikalinga pagalba iš šalies. Kartais užtenka gero, šildančio žodžio, nuoširdžios šypsenos ar, viso labo, išklausymo. Tačiau mes nemokame pamatyti, negirdime, ką sako kitų žmonių širdys ar akys, nes  žiūrime tik savęs. ,,Jaunimas ima pavyzdį iš savo tėvų. Jeigu jis nesusiduria su parama ar pagalba šalia esančiam žmogui, kurią teikia jo tėvai, tai jis tikrai nesupras, kad kažkam reikia padėti ar užjausti, kad galima daryti darbus, kurie teikia ne tik materialinę naudą. Taigi, labai svarbu ugdyti jaunąją kartą, parodant jai, koks reikšmingas ir iš tiesų vertingas yra savanoriškas darbas tau, kaip asmenybei, ir tam, kuriam tu padedi. Taip pat, mano nuomone, reikia kur kas daugiau kalbėti apie savanorišką veiklą bei jos teikiamą naudą ir visuomenės informavimo priemonėse. Kuo daugiau kalbėsime apie teigiamus pavyzdžius, tuo šviesesnę visuomenę mes turėsime ir kursime“, – įsitikinusi L. Jurkonytė. G. Gražulevičius sakė spaudoje skaitęs, kad vyksta seminarai apie savanorystę. Deja, jaunimas nėra aktyvus. Jauni žmonės labai kreipia dėmesį  į tai, ką apie juos galvoja bendraamžiai. ,,O šių dauguma linkę manyti, kad kažką daryti ir už tai negauti ,,babkių“ – ne  lygis“, – teigė Gintaras.

Renata Jančiauskienė, Alytaus teritorinės darbo biržos Lazdijų skyriaus vedėja sakė, kad savanorystė jaunimui labai svarbi, ypač neturinčiam darbo. Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, bendradarbiaudama su Lietuvos darbo birža, jau keletą mėnesių įgyvendina projektą „Savanorystė – pirmas žingsnis sėkmingos karjeros link“. Jaunimas nuo 18 iki 29 metų, nedirbantis ir nesimokantis pagal jokią studijų programą, gali dalyvauti minėto projekto trijų dienų mokymuose pagal programą „Karjeros sprendimus priimu pats“. Jie vyks kitais metais sausio 6–8 dienomis. Jaunuoliai, baigę šiuos kursus, ne tik įgis daug žinių, bet  gaus ir savanoriškos veiklos sertifikatą. Jiems bus pasiūlyta galimybė savanoriauti.

„Lazdijų Jaunimo darbo centras taip pat ieško savanorių informavimo srityje. Jų pagalba bus reikalinga ateinančiais metais”, – teigė Lazdijų skyriaus vedėja R. Jančiauskienė.

http://lt.lazdijuzvaigzde.lt/content/view/2611/266/