Bet kalbėjomės su Sara ne apie kiną, nors jos istorija ir būtų verta filmo siužeto. Atvirai ir drąsiai liudijanti gyvenime įvykusius pokyčius mergina sako: „Esu dėkinga likimui, pakreipusiam mane teisingu keliu...“
Apie vaikystę ir paauglystę Sara kalba kaip suaugęs, daug iškentėjęs žmogus. Filmo herojės, kurios vardą ji nešioja, istorija baigėsi laimingai - Kalėdų dieną ji savo tėtį surado, o štai mūsų pašnekovės atmintyje tėčio nėra - jis mirė, kai mergaitei buvo pusantrų metų. Po kurio laiko šeimoje atsirado patėvis, gimė du broliukai. Mergina pasakoja, jog visada gerai sutarė su mama, tačiau kartu su naujo tėčio atsiradimu jos mažas vaikiškas pasaulėlis ėmė virsti aukšyn kojomis. „Patėvis buvo griežtas, konservatyvių pažiūrų žmogus. Labai norėjau išbėgti pažaisti su draugais, tačiau jis manęs neleisdavo, turėjau prižiūrėti mažus broliukus. Nors mama mane ir užtarė, ir su patėviu apie tai dažnai kalbėdavo, vis tiek jaučiausi labai vieniša. Buvo akimirkų, kai pykau ant viso pasaulio ir tiesiog nenorėjau gyventi...“ - skaudžius išgyvenimus prisimena Sara.
Nenuostabu, kad tokie paauglės ir patėvio nesutarimai šeimoje netruko virsti tikra kova. Tada sunku buvo visiems: ir mamai, kuri turėjo rūpintis savo vyru ir trimis vaikais, ir patėviui, kuris gal ne iš blogos valios, tiesiog nesugebėdamas, nerado bendros kalbos su podukra. Tačiau sunkiausia buvo pačiai Sarai - ji užsisklendė, tapo irzli, nepaklusni, skatinama kuo geriau mokytis, į knygas net pažiūrėti nenorėjo...
Tokių dramatiškų istorijų apstu mūsų kaimynystėje ir ne visos jos laimingai baigiasi. Ir čia Sara vėl sako: „Ačiū likimui...“
O likimas, tiksliau, šeimą pažinojusi moteris, pastebėjusi vykstančią dramą, pasiūlė Saros mamai kreiptis į Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ vykdomą projektą „Didysis draugas/Didžioji draugė“. Vieną dieną jos abi ir susirengė...
* * *
Amerikoje sukurtas ir visame pasaulyje plačiai vykdomas socialinis projektas (Big Brothers / Big Sisters) lietuviškai vadinamas „Didysis draugas/Didžioji draugė“ yra skirtas patyčias išgyvenantiems ar bendravimo sunkumų turintiems vaikams bei paaugliams lengviau pereiti brendimo laikotarpį. Jie šiame projekte yra Mažieji draugai. Didieji draugai - tai svetimi, suaugę (nuo 18 metų) savanoriai, su kuriais vaikai ir paaugliai porą valandų per savaitę bendrauja, kalbasi, eina į kiną, pasivaikščioti ar kitaip leidžia laiką. Be to, jie skambina vieni kitiems, rašo žinutes, elektroninius laiškus - žodžiu, dalijasi nuotaikomis, mintimis, išgyvenimais. Didieji draugai yra baigę specialius kursus, nuolat tariasi su projekto koordinatore. Lietuvoje veikiančius projektus „Didysis draugas/Didžioji draugė“ koordinuoja VšĮ „Paramos vaikams centras“, esantis Vilniuje. Didieji draugai ir Mažųjų draugų tėvai oficialiai susipažįsta su programos taisyklėmis ir metodika, pasirašo sutartis, jokia saviveikla čia tiesiog neleistina. Prieš trejetą metų šį projektą atnaujinusi Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė sako, jog Marijampolėje nuolat bendrauja 10 Didžiųjų ir Mažųjų draugų porų. Pavasarį keletas savanorių atsisveikino su Mažaisiais draugais, nes išvyks studijuoti. Šiuo metu yra surinkta nauja savanorių grupė, vyksta mokymai (rudenį vėl bus renkami nauji.) Beje, pagal projekto nuostatus taikomas lyties cenzas: moteris gali būti drauge mergaitei, vyras - berniukui, taip pat Didieji draugai negali kištis į šeimos reikalus. Projekto rengėjai tik palaiko ryšius su Mažųjų draugų tėvais ar globėjais.
* * *
Taigi beveik prieš trejetą metų, kai Sarai buvo penkiolika, mamos prašymu ji ir buvo priimta į projektą Mažąja drauge. Didžioji jos draugė liudvinavietė Rima Daukšienė, sūnų ir dvi dukras turinti moteris, tiesiogine to žodžio prasme tapo Saros išsigelbėjimu. Mergina prisimena, jog pirmieji susitikimai nebuvo labai drąsūs, tačiau Rimutė (taip ji vadina savo Didžiąją draugę) sugebėjo ištirpdyti visus Saros širdelėje susikaupusius nemeilės gyvenimui ledus. Mergina su didžiuliu entuziazmu prisimena jų bendravimą, atvirus, nuoširdžius pokalbius. Poros metų bendravimo rezultatas - neįtikėtinai pasikeitęs Saros požiūris, elgesys, nuotaika. „Projekto metu aš labai sustiprėjau kaip asmenybė, išmokau bendrauti, mano tikėjimas Dievu tapo gyvas ir kasdien veikiantis. Labai noriu padėti kitiems vaikams ir paaugliams, todėl dabar jau pati mokausi būti Didžiąja drauge“, - apie gyvenimo pokyčius džiaugsmingai kalba Sara.
* * *
Dažnai taip būna - pokalbyje mūsų herojai sako: „Noriu padėkoti...“. Sara irgi ne išimtis. Jos geradarių sąrašas ilgas, tačiau labiausiai nustebino merginos atvirumas: tarp visų jai padėjusių žmonių padėkoti ji nori ir prieš pusantrų metų staiga mirusiam patėviui. „Dabar suprantu, kad jis man tikrai norėjo gero, jo griežtumas tada buvo nepakenčiamas, o dabar mano nuomonė kitokia - jis išgelbėjo mane nuo nuklydimų negerais keliais. Pavyzdžių, kaip atsitinka neprižiūrimoms paauglėms ir mano aplinkoje gausu. Esu jam dėkinga ir už griežtą „rėmimą“ mokytis - dabar mokslas sekasi ir noriu įgyti mėgstamą profesiją. Jeigu būtų gyvas - pasakyčiau jam daug gražių žodžių... Gaila, kad to negaliu padaryti... Labai jo ilgiuosi", - jaudulį vos nuslėpdama sako Sara ir dar priduria, jog būdama Didžiąja drauge nuoširdžiai stengsis padėti jaunesniems. Tegul tokių laimingai pasibaigusių paauglystės istorijų būna kuo daugiau.
Aldona Kalinauskienė / „Suvalkietis“ 2010 m. rugpjūčio 14 d. Nr. 92 (9174)
Autorės nuotr.: Vilkaviškio vyskupijos „Caritas" direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė Sarą (dešinėje) vadina projekto „Didysis draugas/Didžioji draugė" išauginta mergaite.
