Didžioji dalis žmonių rūpinasi savo reikalais ir jiems
visai neskauda širdies dėl to, kad kažkam reikia ištiestos pagalbos rankos,
paguodos žodžio, lėkštės šilto maisto, o gal tik paprasčiausio pokalbio
vienatvei išsklaidyti.
Gruodžio 5-ąją minima Tarptautinė savanorių diena. Ji
skirta supažindinti visuomenę su savanorių tarnybomis ir skatinti žmonių norą
įvairiose srityse pasiūlyti savo paslaugas. Didesniuose miestuose
savanorių daugiau, o mūsų rajone kol kas – tik maža saujelė.
Vis kas nors negerai
Gausiausia savanorių organizacija yra ,,Caritas” –
ne tik Lietuvoje, bet ir rajone. Lazdijų dekanato ir Lazdijų šv. Onos
parapijos ,,Carito” skyriaus vadovė Onutė Juodkienė sakė, kad Lazdijuose
nuoširdžiai savanoriauja Jūratė Borutienė, Birutė Pilišauskienė, Stasė
Valukonytė, Onutė Babarskienė bei kitos moterys. Leipalingio ,,Caritui”
vadovauja Anelė Grigienė, subūrusi nemažą kolektyvą. Nors ir garbaus amžiaus
būdama, padeda žmonėms. Tarp leipalingiečių savanorių yra nemažai medikių,
kurios ligotiems asmenims suleidžia vaistus, juos pagloboja. Kapčiamiestyje
pareiginga ir iniciatyvi ,,Carito” vadovė Lina Janulevičienė su savanorėmis
taip pat rūpinasi parapijiečių dvasiniu gyvenimu, pagelbsti vargingai
gyvenantiems asmenims, organizuoja renginius prieš didžiąsias šventes. Seirijų
savanoriams nuo senų laikų vadovauja Vida Kalvinskienė. Ji tam tikrą laiką buvo
atitrūkusi nuo veiklos, bet vėl sugrįžo. Aktyvi savanorė ir Jolanta
Stiklerienė. Šventežerio caritietėms sumaniai vadovauja Aldona Turčinavičienė,
Veisiejų – Laima Mikelionienė, Šeštokų – Reda Armalienė.
Kalbinta Lazdijų parapijos savanorė Birutė Pilišauskienė
sakė, kad į šią veiklą įsitraukė dėl to, jog šeimoje buvo daug problemų, stigo
pinigų, sirgo artimieji, žuvo sūnus. ,,Tuomet supratau, kaip gerai, kai kas
nors pagelbsti, parodo dėmesį, pasikalba, užjaučia bent žodžiu. Vėliau trejus
metus ir 8 mėnesius slaugiau sunkiai sergančią mokytoją Ievą Sivilevičienę. Su
ja kalbėjomės, kartu valgėme, dainavome. Ji nevaldė kairės kūno pusės, turėjo
pragulų. Gydytojai prognozavo, kad gyvens neilgai. Visgi gerai prižiūrima dar
išgyveno beveik ketverius metus. Mane vadindavo auksine mergaite, buvo dėkinga
už pagalbą“, – pasakojo B. Pilišauskienė. Vėliau ji slaugė kitą vienišą moterį,
sergančią Alzhaimerio bei kitomis ligomis. Pasak savanorės, išėjusi į
užtarnautą poilsį, nenori sėdėti namuose ir nieko neveikti. Senjorus,
užsidariusius tarp keturių sienų, dažnai užpuola depresija, todėl ir jai geriau
nuolat suktis tarp žmonių, jiems padėti. Pensinio amžiaus sulaukusiems asmenims,
pasak B. Pilišauskienės, šiais laikais pragyventi tikrai nelengva. Iš gautos
kokių 700 litų pensijos dar tenka apie 300 litų sumokėti už vaistus, atseikėti
mokesčiams už butą ir dar turi likti maistui. ,,Visiems, kiek galiu, tiek
padedu. Tokia mano širdis“, – sako savanorė. Jos teigimu, bandanti pagelbėti ir
priklausomybių kamuojamiems žmonėms, įnikusiems į alkoholį. Jie esą dažnai
įklimpsta į šį liūną dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Vieni pradeda
gerti degtinę, sužinoję apie žmonos neištikimybę, kiti dėl tėvų kišimosi į
šeimos gyvenimą, praradę artimuosius.
Moteris rūpinasi ne tik seneliais, kitais vargingai
gyvenančiais žmonėmis, bet ir dalija iš labdaros gautus maisto produktus
nepasiturintiems asmenims. B. Pilišauskienė yra sandėlininkė, todėl rūpinasi
šių produktų iškrovimu ir sandėliavimu. Kiekvieno atvežimo metu gaunama maždaug
nuo 13 iki 17 tonų produktų, todėl juos iškrauti tikrai nelengva. Vienas pakas
sveria apie 10 kilogramų. Ji džiaugėsi, kad pagalbą suteikia UAB „Komlita“ vadovas
Vitas Klimavičius, sunkų darbą padeda atlikti vairuotojas Jonas ir
autokaristas Egidijus.
Pasak B. Pilišauskienės, iš lazdijiečių, gaunančių
maisto produktus, ji sulaukianti mažai padėkų, jiems, labiau išlepusiems, būna
vis kas nors negerai. Jai šiame darbe pagelbsti savanorės Aldona
Petruškevičienė, Birutė Sakalauskienė ir kitos moterys. O štai dėl Teizų
seniūnijos pastato remonto, kuriame buvo sandėliuojami iš labdaros gauti maisto
produktai, jie buvo saugomi ir dalinami Lazdijuose. ,,Nustebau, kokie dėkingi
buvo šie kaimuose gyvenantys žmonės už gautas maisto gėrybes. Džiugu, kad ir
seniūnė rūpinasi vargingai gyvenančiais. Kai kuriems pati išvežioja produktus“,
– pasakojo savanorė.
Lankė kraujo vėžiu sergančius vaikus
Labai svarbu savanorystės idėjomis uždegti ir jaunimą,
kuris dėl savo entuziazmo gali nuveikti daug gerų darbų. Lazdijietė Lina
Jurkonytė savanore tapo dar studijų metais. Ji drauge su studentų
atstovybės nariais įgyvendino idėjas, teikiančias džiaugsmo ne tik patiems
organizatoriams, bet ir aplinkiniams. Vėliau prisijungė prie jaunimo
organizacijų veiklos, su kuriomis taip pat vykdė įvairius, savanoryste paremtus
projektus. Paklausta, kodėl įsitraukė į savanorišką veiklą, sakė, kad visų
pirma dėl to, kad galėtų padėti kitiems, kad savo darbais, elgesiu parodytų,
jog jauni žmonės yra neabejingi aplinkinių nelaimėms, kad jie taip pat sugeba
išgirsti, pamatyti, užjausti ir padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia.
,,Savanoriška veikla yra puiki terpė, padedanti brandinti savo asmenybę.
Dalyvaudamas savanoriškoje veikloje, žmogus susiduria su skirtingas vertybes
deklaruojančiais žmonėmis, skirtingus poreikius bei požiūrius turinčiomis
asmenybėmis. Būtent tas bendravimas suteikia šansą į daugelį dalykų pažvelgti
kitomis akimis, suprasti tave supantį pasaulį. Be to, savanoriška veikla
praplečia pažinčių, draugų ratą. Tas labai svarbu žengiant gyvenimo keliu, nes
niekada nežinai, kada tau pačiam gali prireikti pagalbos iš šalies“, – teigė
Lina.
Drauge su kitais jaunais žmonėmis ji vykdė socialines
akcijas: lankė Vilniaus Santariškių klinikose sergančius kraujo vėžiu
vaikučius, drauge su Nacionaliniu kraujo centru organizavo kraujo donorystės
akcijas, keliavo į vaikų globos namus, lankė senelių namuose gyvenančius
senolius. ,,Didžiausia padėka, kurią gali gauti žmogus, organizuodamas ar
dalyvaudamas panašaus pobūdžio renginiuose, yra žinojimas, jog kažkam tavo
buvimas šalia, tavo šypsena, šiltas apkabinimas, padovanotas mažas saldainis ar
atneštas pyrago gabaliukas praskaidrino dieną, suteikė džiaugsmo ar įnešė
vaiskių spalvų į kasdienę rutiną, o padovanotas lašelis kraujo donorystės
akcijų metu galbūt išgelbėjo gyvybę ar bent jau suteikė viltį sulaukti
rytojaus. Todėl galiu ranką pridėjusi prie širdies pasakyti, kad įspūdžiai iš
savanoriškos veiklos yra patys geriausi. Tai nepaprastai gražios gyvenimo
akimirkos, kurios širdyje ir mintyse išlieka ilgam“, – dalijosi savo patirtais
įspūdžiais L. Jurkonytė, kuri aktyviai savanoriauja ir sugrįžusi gyventi į
Lazdijus.
Lazdijietis Gintaras Gražulevičius irgi užsiima
savanoriška veikla – lanko senelių namus, koncertuoja ten gyvenantiems asmenims
– groja gitara ir dainuoja dainas. Taip pat groja ir gieda šventas giesmes
bažnyčioje. Nors pats sako nemanantis esąs tikras savanoris. ,,Būnant
savanoriu, reikia daug daugiau nuveikti ir tai daryti nuolat, o aš visur
dalyvauju, jei kažkas paprašo. Man tai tikras malonumas ir džiaugsmas prisidėti
prie aktyvių žmonių, kurie turi entuziazmo ką nors organizuoti, daryti gerus
darbus. Įspūdžiai iš šios veiklos – didžiausi. Gera, kai pamatai padėką žmonių
akyse ir išgirsti nuoširdų padėkos žodį. Tik, aišku, būna drovu, kai pradeda
girti. Juk savanoriaujant ir taip juntame kitų žmonių širdies šilumą. Žodžiai
nereikalingi“, – dalijosi mintimis Gintaras.
Gera gauti, bet kur kas sunkiau – duoti
Kodėl rajono jaunimas vengia savanorystės? Atsakydama į
šį klausimą, L. Jurkonytė teigė, kad šiandieninė visuomenė yra labai
sumaterialėjusi. Dažnas iš mūsų, pasak savanorės, imamės tų darbų, kurie teikia
finansinę gerovę tik mums ir mūsų šeimai. Gera gauti, bet kur kas sunkiau –
duoti. Per skubėjimą mes užmirštame, kad aplink mus gyvena daug žmonių, kuriems
reikalinga pagalba iš šalies. Kartais užtenka gero, šildančio žodžio,
nuoširdžios šypsenos ar, viso labo, išklausymo. Tačiau mes nemokame pamatyti,
negirdime, ką sako kitų žmonių širdys ar akys, nes žiūrime tik savęs.
,,Jaunimas ima pavyzdį iš savo tėvų. Jeigu jis nesusiduria su parama ar pagalba
šalia esančiam žmogui, kurią teikia jo tėvai, tai jis tikrai nesupras, kad kažkam
reikia padėti ar užjausti, kad galima daryti darbus, kurie teikia ne tik
materialinę naudą. Taigi, labai svarbu ugdyti jaunąją kartą, parodant jai, koks
reikšmingas ir iš tiesų vertingas yra savanoriškas darbas tau, kaip asmenybei,
ir tam, kuriam tu padedi. Taip pat, mano nuomone, reikia kur kas daugiau
kalbėti apie savanorišką veiklą bei jos teikiamą naudą ir visuomenės
informavimo priemonėse. Kuo daugiau kalbėsime apie teigiamus pavyzdžius, tuo
šviesesnę visuomenę mes turėsime ir kursime“, – įsitikinusi L. Jurkonytė. G.
Gražulevičius sakė spaudoje skaitęs, kad vyksta seminarai apie savanorystę.
Deja, jaunimas nėra aktyvus. Jauni žmonės labai kreipia dėmesį į tai, ką
apie juos galvoja bendraamžiai. ,,O šių dauguma linkę manyti, kad kažką daryti
ir už tai negauti ,,babkių“ – ne lygis“, – teigė Gintaras.
Renata Jančiauskienė, Alytaus teritorinės darbo biržos
Lazdijų skyriaus vedėja sakė, kad savanorystė jaunimui labai svarbi, ypač
neturinčiam darbo. Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, bendradarbiaudama
su Lietuvos darbo birža, jau keletą mėnesių įgyvendina projektą „Savanorystė –
pirmas žingsnis sėkmingos karjeros link“. Jaunimas nuo 18 iki 29 metų,
nedirbantis ir nesimokantis pagal jokią studijų programą, gali dalyvauti minėto
projekto trijų dienų mokymuose pagal programą „Karjeros sprendimus priimu
pats“. Jie vyks kitais metais sausio 6–8 dienomis. Jaunuoliai, baigę šiuos
kursus, ne tik įgis daug žinių, bet gaus ir savanoriškos veiklos
sertifikatą. Jiems bus pasiūlyta galimybė savanoriauti.
„Lazdijų Jaunimo darbo centras taip pat ieško savanorių
informavimo srityje. Jų pagalba bus reikalinga ateinančiais metais”, – teigė
Lazdijų skyriaus vedėja R. Jančiauskienė.
http://lt.lazdijuzvaigzde.lt/content/view/2611/266/