,,Visi žmonės gimsta geri. Tik vėliau dėl įvairių priežasčių
suklumpa nelengvame kelyje. Todėl turime
ne smerkti juos, o padėti“, - sako Lazdijų parapijos ,,Caritas“ savanorė Jū
ratė Borutienė.
Lazdijų dekanato ir parapijos
,,Carito“ skyriaus vadovė Onutė Juodkienė
ją vadina savo dešiniąja ranka.
Dauguma atstumtųjų
turi karčią gyvenimo patirtį
Anot savanorės,
didžioji dalis visuomenės priklausomybių kamuojamų žmonių – alkoholikų,
narkomanų ir kitų – nemėgsta, įžeidinėja juos ir netgi šaukia ant vargšų. Jie
nesidomi, kodėl tas ar kitas žmogus tapo visuomenės atstumtu asmeniu. O juk kartais
ne vienas iš jų būna tiesiog įstumtas į tokią padėtį. Ką daryti mergaitei,
kurios tėvas ir motina geria degtinę, nėra ko pavalgyti ir apsirengti nėra kuo.
Ką tuomet daryti? Ne vienas vaikas, atsidūręs tokioje situacijoje, pasuka
klystkeliais. Apie kiekvieno iš jų gyvenimą, J. Borutienės teigimu, būtų galima parašyti knygą – tikrą bestselerį.
Dauguma atstumtųjų turi karčią gyvenimo patirtį. Vieną išdavė artimas žmogus,
kitas augo tokioje aplinkoje, kur nematė jokio gėrio, tik girtas tėvų akis,
kentėjo nuolatinį smurtą ir alkį. Įklimpusius į priklausomybių liūną, iš jo
ištraukti labai sunku. Kai kurie žmonės
užsikoduoja nuo alkoholizmo, bet tada dažniausiai tampa pikti, o kartais ir
agresyvūs, nes ligos priežastis būna nepašalinta. Savanorė sako, kad tik malda
ir Dievas gali padėti šioje nelaimėje, tik Jis gali išgydyti. Juk ir Šv. Rašte
parašyta, kad be Jo niekas nieko nenuveiks.
,,Labai gaila, kad žmonės tuo netiki, o iš tiesų Jėzus gydė
prieš tūkstančius metų, gydo ir dabar“, - įsitikinusi J. Borutienė.
Anot jos, daugelis mano, kad ,,Carito“ veikla apsiriboja
rūbų dalinimu, vargstančiųjų pamaitinimu. ,,Iš tiesų, kaip akcentuoja mūsų vadovė
O. Juodkienė, svarbu pamaitinti, aprengti, bet labai svarbus ,,Carito“
uždavinys – žmonių, besikreipiančių pagalbos, priartinimas prie Dievo, kadangi
daug baisesnis už materialinį yra dvasinis skurdas, nutolimas nuo Dievo ir
Sakramentų apleidimas. Jėzus darė daugybę stebuklų, bet pats didžiausias Jo
paliktas stebuklas Eucharistija. Man asmeniškai irgi pats didžiausias stebuklas
- tikėjimo dovana. Popiežius Pranciškus sakė, kad ,,visi mes esame paprasti,
bet svarbūs Dievo įrankiai. Tikėjimo dovaną gavome ne tam, kad slėptume, bet
tam, kad ją skleistume, idant ji apšviestų daugybę keliaujančių mūsų brolių“.
Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą ir panašumą. ,,Carito“
savanorių tikslas ir yra pamatyti tą atvaizdą kiekviename žmoguje, kamuojamame įvairių priklausomybių,
sergančiame, kenčiančiame. Dievas myli mus visus, nes, kaip rašoma Šventajame
Rašte, ,,jis juk leidžia saulei tekėti ir blogiausiems ir geriausiems, siunčia
lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“, - sakė J. Borutienė.
Anksčiau ji, kaip ir visi sovietmečiu gyvenę jauni žmonės,
nebuvo giliai tikinti. Įtikėjo Dievu tik tada, kai pati turėdama didelių
problemų, atsitiktinai, lyg kažkokios nematomos jėgos vedina, užsuko į bažnyčią
ir nuoširdžiai paprašė Dievo pagalbos.
Moteris pasakojo, kad įvyko, galima sakyti, stebuklas. Ją slėgusios problemos
išnyko neįtikėtinai greitai. Sunkią akimirką prisimenu Paulo Claudelio mintis:
,,Jėzus atėjo ne tam, kad pašalintų ar atitolintų kentėjimus. Jis atėjo tam,
kad juos pripildytų savimi“.
Džiaugiasi mažais
dalykais
J. Borutienė į savanorišką veiklą įsitraukė daugiau kaip
prieš 10 metų. Moteris yra baigusi Kapsuko pedagoginę mokyklą, įgijusi vaikų darželio
auklėtojos specialybę. Save realizuoja dalyvaudama ,,Carito“ veikloje, į kurią
ją įtraukė buvusi vadovė Aldona Valiukevičienė. ,,Tai yra labai kūrybiška, įdomi
asmenybė, ypač šilta moteris. Ji
apkabindavo ir nešvariais rūbais vilkintį, nesipraususį vargšą. Mokėdavo
kiekvieną iš jų sušildyti ir paguosti. Turėjo Dievo dovaną tarnauti
kenčiantiems. Visa tai daro iki šiol su meile ir nuoširdžiai. Man ji padarė
didelę įtaką įtraukiant į savanorystę“, - sakė Jūratė.
pakantūs. ,,Vilkaviškio
vyskupijos ,,Caritas“ direktorius kunigas Arvydas Liepa mums
sakė, kad nesitikėtume dėkingumo, nes didžiausias atlygis darančių gera savanorių
laukia ne žemėje, o danguje“, - teigė J. Borutienė.
Žmogui, turinčiam priklausomybių, anot jos, labai svarbus
yra tikėjimas Dievu. Ne tik malda gydo, bet ir atlikta išpažintis bei per
Komuniją priimtas Švenčiausiasis Sakramentas.
Savanoriaudama Jūratė
dalyvavo ,,Carito“ vykdomoje Europos Sąjungos remiamoje maisto produktų
programoje. Dalino maisto produktus nepasiturintiems rajono gyventojams. Taip
pat lanko Lazdijų senelių namų gyventojus,
ligonius, vienišus senjorus.
Jūratė sakė, kad ją labai džiugina apsilankymai senelių
namuose. Vieniši senoliai labai laukia savanorių, nes juos kamuoja ne tik sveikatos
problemos, bet ir tai, kad daugelis iš jų turi artimuosius, tačiau jaučiasi jų
apleisti, pamiršti, niekam nereikalingi. ,,Kai pas juos nueiname, švyti
dėkingumu jų veidai. Gegužės mėnesį Lazdijų dekanato ir parapijos
,,Carito“ skyriaus vadovė Onutė Juodkienė suorganizavo gegužines pamaldas.
Kartu su seneliais meldėmės nemažai savanorių: Aldona Valiukevičienė, Lina
Petručionienė ir kitos. Jie buvo labai nuliūdę, kai baigėsi gegužė, todėl
pamaldas tęsėme ir birželio mėnesį. Šiems žmonėms labai reikia šilumos ir gero
žodžio. Jie mėgsta pasakoti apie savo
vaikus, klausia, ar nepažįstame jų sūnaus ar dukros, su meile apie juos kalba.
Deja, tie vaikai, matyt, labai užsiėmę, neranda laiko atvažiuoti ir pabūti su
savo artimaisiais“, - su liūdesio gaidele balse pasakojo Jūratė. Apsilankymai
senelių namuose jai būna patys mieliausi, suteikia didžiausio džiaugsmo. - sakė
J. Borutienė, lankanti ir dvi sergančias globotines, kurioms reikalinga dvasinė
parama, patarimai. Su jomis savanorė artimai susidraugavo.
Idealiausia būtų
dirbti su vaikais
Trečiadieniais, 11 val. parapijos savanorės meldžiasi,
skaito ir aiškinasi Šv. Raštą, bendrauja su vargstančiais ,,Carito“ būstinėje.
Čia nepasiturintys asmenys meldžiasi kartu su karitietėmis, gali pasirinkti jiems
tinkamų drabužių. Visi vaišinasi, bendrauja. Jiems tokie pasibuvimai, anot
savanorės, būna kaip šventė, kaip Agapė,
nes kai kurie vargingai gyvenantys prasčiau ir maitinasi, neturi draugų,
skatinančių juos mintimis ir visa siela kilti aukštyn. J. Borutienė kvietė
visus, kuriems reikalinga pagalba, užsukti į ,,Carito“ namus. Taip pat gal yra
norinčių, įsilieti į savanorių gretas. Jie irgi labai laukiami. ,,Yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie dar
nekrikštyti, nepriėję prie Komunijos, nepriėmę Santuokos sakramento. Jie patys
to padaryti dabar jau nedrįsta, todėl kviečiame kreiptis į ,,Carito“ vadovę O.
Juodkienę. Ji ir mes padėsime, patarsime, kaip tai padaryti. Tikėjimas ir
malda, bažnyčios Sakramentai, Išpažintis kiekvienam žmogui silpnumo akimirką
padeda ištarti pagundoms ,,ne “, - teigė savanorė.
Ji dalyvauja ir Motinų
maldos grupėje, kur mamos du kartus per savaitę meldžiasi už savo dar mažus
vaikus ir vyresnius, prašydamos jiems
Dievo malonių. ,,Noriu akcentuoti, kad Jėzus gydo visus. Tik labai gaila, kad
žmonės to nesupranta ir nenori suprasti. “, - sako savanorė. Anot jos, jei
šeimoje priklausmybės kartojasi iš kartos į kartą, tai – jau
geneologinės problemos. Reikia užprašyti šv. Mišias už šeimos geneologinį
medį. Įnikusius į degtinę ir narkotikus, reikia vesti prie Dievo. Jei pats
paklydęs žmogus nenori tikėti ir melstis, už jį turi melstis ir Mišias užprašyti
artimieji.
,,Carito“ savanorių veikla didžia dalimi priklauso nuo
vadovės Onutės Juodkienės. Jūratės
teigimu, ji įvedė įvairių naujovių. Viena iš jų – Šventojo Rašto aiškinimas. Nuoširdžiai savanoriauja ir Dalytė
Vaivadienė, Stasė Valukonytė , Birutė Pilišauskienė, Verutė Štreimikienė ir
jaunimo atstovai Lina bei Dainius Jurkoniai, Gintaras Gražulevičius.
,,Neįsivaizduoju savo gyvenimo be savanorystės. Mane traukia
socialinis darbas. Idealiausia būtų dirbti su vaikais“, - sako J. Borutienė,
tvirtindama, kad žmonėms dabartiniame gyvenime labai trūksta ne tik konkrečios
pagalbos, materialinių dalykų, kurie pastaruoju metu ypač akcentuojami, bet
svarbiausia - trūksta paprastos žmogiškos užuojautos, švelnumo ir meilės.
Anot poeto Justino Marcinkevičiaus, visada žemėje per mažai gerų žodžių
- meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę
jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi
pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį
žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.
Vilkaviškio vyskupijos
Lazdijų dekanato
„Caritas“ savanorė
Dalia Švetkauskaitė