Tikėjimo dovaną gavome ne tam, kad slėptume!

,,Visi žmonės gimsta geri. Tik vėliau dėl įvairių priežasčių suklumpa nelengvame  kelyje. Todėl turime ne smerkti juos, o padėti“, - sako Lazdijų parapijos ,,Caritas“ savanorė Jūratė Borutienė. Lazdijų dekanato ir parapijos ,,Carito“ skyriaus vadovė Onutė Juodkienė   ją vadina savo dešiniąja ranka.

Dauguma atstumtųjų turi karčią gyvenimo patirtį

 Anot savanorės, didžioji dalis visuomenės priklausomybių kamuojamų žmonių – alkoholikų, narkomanų ir kitų – nemėgsta, įžeidinėja juos ir netgi šaukia ant vargšų. Jie nesidomi, kodėl tas ar kitas žmogus tapo visuomenės atstumtu asmeniu. O juk kartais ne vienas iš jų būna tiesiog įstumtas į tokią padėtį. Ką daryti mergaitei, kurios tėvas ir motina geria degtinę, nėra ko pavalgyti ir apsirengti nėra kuo. Ką tuomet daryti? Ne vienas vaikas, atsidūręs tokioje situacijoje, pasuka klystkeliais. Apie kiekvieno iš jų gyvenimą, J. Borutienės teigimu,  būtų galima parašyti knygą – tikrą bestselerį. Dauguma atstumtųjų turi karčią gyvenimo patirtį. Vieną išdavė artimas žmogus, kitas augo tokioje aplinkoje, kur nematė jokio gėrio, tik girtas tėvų akis, kentėjo nuolatinį smurtą ir alkį. Įklimpusius į priklausomybių liūną, iš jo ištraukti labai sunku.  Kai kurie žmonės užsikoduoja nuo alkoholizmo, bet tada dažniausiai tampa pikti, o kartais ir agresyvūs, nes ligos priežastis būna nepašalinta. Savanorė sako, kad tik malda ir Dievas gali padėti šioje nelaimėje, tik Jis gali išgydyti. Juk ir Šv. Rašte parašyta, kad be Jo niekas  nieko nenuveiks.

,,Labai gaila, kad žmonės tuo netiki, o iš tiesų Jėzus gydė prieš tūkstančius metų, gydo ir dabar“, - įsitikinusi J. Borutienė.

Anot jos, daugelis mano, kad ,,Carito“ veikla apsiriboja rūbų dalinimu, vargstančiųjų pamaitinimu. ,,Iš tiesų, kaip akcentuoja mūsų vadovė O. Juodkienė, svarbu pamaitinti, aprengti, bet labai svarbus ,,Carito“ uždavinys – žmonių, besikreipiančių pagalbos, priartinimas prie Dievo, kadangi daug baisesnis už materialinį yra dvasinis skurdas, nutolimas nuo Dievo ir Sakramentų apleidimas. Jėzus darė daugybę stebuklų, bet pats didžiausias Jo paliktas stebuklas Eucharistija. Man asmeniškai irgi pats didžiausias stebuklas - tikėjimo dovana. Popiežius Pranciškus sakė, kad ,,visi mes esame paprasti, bet svarbūs Dievo įrankiai. Tikėjimo dovaną gavome ne tam, kad slėptume, bet tam, kad ją skleistume, idant ji apšviestų daugybę keliaujančių mūsų brolių“.

Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą ir panašumą. ,,Carito“ savanorių tikslas ir yra pamatyti tą atvaizdą kiekviename žmoguje,  kamuojamame įvairių priklausomybių, sergančiame, kenčiančiame. Dievas myli mus visus, nes, kaip rašoma Šventajame Rašte, ,,jis juk leidžia saulei tekėti ir blogiausiems ir geriausiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“, - sakė J. Borutienė.

Anksčiau ji, kaip ir visi sovietmečiu gyvenę jauni žmonės, nebuvo giliai tikinti. Įtikėjo Dievu tik tada, kai pati turėdama didelių problemų, atsitiktinai, lyg kažkokios nematomos jėgos vedina, užsuko į bažnyčią ir nuoširdžiai  paprašė Dievo pagalbos. Moteris pasakojo, kad įvyko, galima sakyti, stebuklas. Ją slėgusios problemos išnyko neįtikėtinai greitai. Sunkią akimirką prisimenu Paulo Claudelio mintis: ,,Jėzus atėjo ne tam, kad pašalintų ar atitolintų kentėjimus. Jis atėjo tam, kad juos pripildytų savimi“.

Džiaugiasi mažais dalykais

J. Borutienė į savanorišką veiklą įsitraukė daugiau kaip prieš 10 metų. Moteris yra baigusi Kapsuko pedagoginę mokyklą, įgijusi vaikų darželio auklėtojos specialybę. Save realizuoja dalyvaudama ,,Carito“ veikloje, į kurią ją įtraukė buvusi vadovė Aldona Valiukevičienė. ,,Tai yra labai kūrybiška, įdomi asmenybė, ypač šilta  moteris. Ji apkabindavo ir nešvariais rūbais vilkintį, nesipraususį vargšą. Mokėdavo kiekvieną iš jų sušildyti ir paguosti. Turėjo Dievo dovaną tarnauti kenčiantiems. Visa tai daro iki šiol su meile ir nuoširdžiai. Man ji padarė didelę įtaką įtraukiant į savanorystę“, - sakė Jūratė.

 pakantūs.  ,,Vilkaviškio vyskupijos ,,Caritas“ direktorius kunigas Arvydas Liepa mums sakė, kad nesitikėtume dėkingumo, nes didžiausias atlygis darančių gera savanorių laukia ne žemėje, o danguje“, - teigė J. Borutienė.

Žmogui, turinčiam priklausomybių, anot jos, labai svarbus yra tikėjimas Dievu. Ne tik malda gydo, bet ir atlikta išpažintis bei per Komuniją priimtas Švenčiausiasis Sakramentas.

Savanoriaudama  Jūratė dalyvavo ,,Carito“ vykdomoje Europos Sąjungos remiamoje maisto produktų programoje. Dalino maisto produktus nepasiturintiems rajono gyventojams. Taip pat  lanko Lazdijų senelių namų gyventojus, ligonius, vienišus senjorus.

Jūratė sakė, kad ją labai džiugina apsilankymai senelių namuose. Vieniši senoliai labai laukia savanorių, nes juos kamuoja ne tik sveikatos problemos, bet ir tai, kad daugelis iš jų turi artimuosius, tačiau jaučiasi jų apleisti, pamiršti, niekam nereikalingi. ,,Kai pas juos nueiname, švyti dėkingumu jų veidai. Gegužės mėnesį Lazdijų dekanato ir parapijos ,,Carito“ skyriaus vadovė Onutė Juodkienė suorganizavo gegužines pamaldas. Kartu su seneliais meldėmės nemažai savanorių: Aldona Valiukevičienė, Lina Petručionienė ir kitos. Jie buvo labai nuliūdę, kai baigėsi gegužė, todėl pamaldas tęsėme ir birželio mėnesį. Šiems žmonėms labai reikia šilumos ir gero žodžio.  Jie mėgsta pasakoti apie savo vaikus, klausia, ar nepažįstame jų sūnaus ar dukros, su meile apie juos kalba. Deja, tie vaikai, matyt, labai užsiėmę, neranda laiko atvažiuoti ir pabūti su savo artimaisiais“, - su liūdesio gaidele balse pasakojo Jūratė. Apsilankymai senelių namuose jai būna patys mieliausi, suteikia didžiausio džiaugsmo. - sakė J. Borutienė, lankanti ir dvi sergančias globotines, kurioms reikalinga dvasinė parama, patarimai. Su jomis savanorė artimai susidraugavo.

Idealiausia būtų dirbti su vaikais

Trečiadieniais, 11 val. parapijos savanorės meldžiasi, skaito ir aiškinasi Šv. Raštą, bendrauja su vargstančiais ,,Carito“ būstinėje. Čia nepasiturintys asmenys meldžiasi kartu su karitietėmis, gali pasirinkti jiems tinkamų drabužių. Visi vaišinasi, bendrauja. Jiems tokie pasibuvimai, anot savanorės,  būna kaip šventė, kaip Agapė, nes kai kurie vargingai gyvenantys prasčiau ir maitinasi, neturi draugų, skatinančių juos mintimis ir visa siela kilti aukštyn. J. Borutienė kvietė visus, kuriems reikalinga pagalba, užsukti į ,,Carito“ namus. Taip pat gal yra norinčių, įsilieti į savanorių gretas. Jie irgi labai laukiami.  ,,Yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie dar nekrikštyti, nepriėję prie Komunijos, nepriėmę Santuokos sakramento. Jie patys to padaryti dabar jau nedrįsta, todėl kviečiame kreiptis į ,,Carito“ vadovę O. Juodkienę. Ji ir mes padėsime, patarsime, kaip tai padaryti. Tikėjimas ir malda, bažnyčios Sakramentai, Išpažintis kiekvienam žmogui silpnumo akimirką padeda ištarti pagundoms ,,ne “, - teigė savanorė.

 Ji dalyvauja ir Motinų maldos grupėje, kur mamos du kartus per savaitę meldžiasi už savo dar mažus vaikus ir  vyresnius, prašydamos jiems Dievo malonių. ,,Noriu akcentuoti, kad Jėzus gydo visus. Tik labai gaila, kad žmonės to nesupranta ir nenori suprasti. “, - sako savanorė. Anot jos, jei šeimoje priklausmybės kartojasi iš kartos į kartą,  tai – jau  geneologinės problemos. Reikia užprašyti šv. Mišias už šeimos geneologinį medį. Įnikusius į degtinę ir narkotikus, reikia vesti prie Dievo. Jei pats paklydęs žmogus nenori tikėti ir melstis, už jį turi melstis ir Mišias užprašyti artimieji.

,,Carito“ savanorių veikla didžia dalimi priklauso nuo vadovės Onutės Juodkienės.  Jūratės teigimu, ji įvedė įvairių naujovių. Viena iš jų – Šventojo Rašto  aiškinimas. Nuoširdžiai savanoriauja ir Dalytė Vaivadienė, Stasė Valukonytė , Birutė Pilišauskienė, Verutė Štreimikienė ir jaunimo atstovai Lina bei Dainius Jurkoniai, Gintaras Gražulevičius.

,,Neįsivaizduoju savo gyvenimo be savanorystės. Mane traukia socialinis darbas. Idealiausia būtų dirbti su vaikais“, - sako J. Borutienė, tvirtindama, kad žmonėms dabartiniame gyvenime labai trūksta ne tik konkrečios pagalbos, materialinių dalykų, kurie pastaruoju metu ypač akcentuojami, bet svarbiausia - trūksta paprastos žmogiškos užuojautos, švelnumo ir meilės.

Anot poeto Justino Marcinkevičiaus, visada žemėje per mažai gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.

Vilkaviškio vyskupijos Lazdijų dekanato

„Caritas“ savanorė Dalia Švetkauskaitė