2010 m. lapkričio 7 d. Alytaus dekanato Rumbonių Švč. Trejybės parapijos namuose vyko susitikimas su Vilkaviškio vyskupijos Caritas direktoriaus pavaduotoja Aušra Adokmavičiūte bei Lietuvos Caritas programos „Kalinių globa ir reintegracija“ socialine darbuotoja, edukologijos magistre Dalia Griūnaite. Gausiai susirinkusiai (dalyvavo apie 80 žmonių) Rumbonių Švč. Trejybės parapijos bendruomenei Aušra Adomavičiūtė atskleidė Vilkaviškio vyskupijos Caritas misiją- įvairiais būdais padėti pagalbos stokojantiems ar kitokius sunkumus išgyvenantiems žmonėms. Buvo pristatyta pagrindinė šios religinės bendrijos veikla bei jos vykdomi projektai ir programos. Projektuose „Kalvarijos Vaikų dienos centras „Žiniukas“ ir pagalbos centras „Rūpintojėlis“ Marijampolėje nemokamai teikiamos socialinio pobūdžio ir psichologinės paslaugos vaikams ir suaugusiems. Programos „Didysis draugas/Didžioji draugė“ tikslas- padėti vaikams, kurie jaučiasi emociškai nesaugiai namuose, mokykloje, gatvėje, kurie yra vieniši ir patiria sunkumų. Šeimų ugdymo programa ,,Linas‘‘ skirta darbui su rizikos grupės vaikais iš probleminių šeimų, kuriose vienas ar abu tėvai turi priklausomybę alkoholiui. Programa „Savanorių mokymai“ skirta ugdyti Caritas savanorius ir aktyvius parapijų bendruomenių narius, parapijų lyderius, gebančius atnaujinti esamas bei suburti naujas karitiečių grupes.
Dalia Griūnaitė skaitė paskaitą „Senatvės priėmimas ir įprasminimas“. Padedant lektorei, susitikimo dalyviai gilinosi į žmogaus gyvenimo laikotarpį, kuris vadinamas senatve, kai, senkant žmogaus fizinėms ir psichinėms galioms, žmogus negali pasikliauti vien savimi ir priklausomybė nuo aplinkinių tampa neišvengiama. Paskaitos metu buvo atskleista senatvės priėmimo ir įprasminimo ypatumai. Lektorė klausytojams pasakojo, jog senatvėje daugelis žmonių patiria tokius pačius sunkumus, tačiau dalis žmonių nesugeba prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių. Tokie seni žmonės prabėgusį gyvenimą ir nuveiktus darbus vertina blogai, išgyvena tuštumos, beprasmiškumo, nevilties, nežinomybės, skausmo, bejėgiškumo, savo tapatybės ir orumo praradimo, praeities klaidų jausmus ir ateities baimes. Tuomet labai svarbu, kad šalia esantieji, bendraudami su senu žmogumi vadovautųsi tokiomis vertybėmis kaip meilė žmogui, tolerancija, nuoširdumas, empatija, kantrumas, pareigos jausmas.
Bendraujant su senais žmonėmis būtina atkreipti dėmesį į žmogaus regėjimą ir klausą, apie tai pradžioje su juo pasikalbėti. Stengtis taikytis prie seno žmogaus galimybių bendrauti, apgalvoti verbalinės ir neverbalinės išraiškos santykį. Jei senas žmogus bendrauja lengvai, bet daug ir nenuosekliai, galima padėti ,,nepamesti minties” užduodant tikslius kryptingus klausimus. Stengtis nepertraukinėti ir neskubinti kalbančiojo. Leisti kalbančiajam kartotis, netgi paprašyti pakartoti tai, kas kalbančiajam svarbu.
Apibendrindama paskaitą, Dalia Griūnaitė akcentavo, kad tikintys žmonės lengviau susitaiko, jog gyvenimas eina į pabaigą. Jie tiki, kad mirtyje nėra tragedijos, nes po mirties siela amžinai gyvens Dievo artumoje. Svarbiausia yra seną žmogų laikyti asmenybe, kuri turi teisę reikšti ir neigiamus jausmus (pyktį, neviltį), pripažinti visas gerąsias ir blogąsias jos savybes, pasitikėti ja tokia, kokia yra, bet ne tokia, kokia ji „turėtų būti“.
Vilkaviškio vyskupijos Caritas informacija