Birželio 19 – ąją dieną Vilkaviškio vyskupijos Caritas pagalbos centre „Rūpintojėlis“ įvyko programos „Didysis draugas/Didžioji draugė“ savanorių susitikimas.
Šio susitikimo tikslas – atsisveikinti su Didžiaisiais draugais, kurie palieka programą. Atsisveikinti su puikiais savanoriais visada sunku, tačiau mums nebuvo liūdna! Liekančių programoje Didžiųjų draugų tikslas buvo atsisveikinti linksmai bei įsimintinai.
Kiekvienam išeinančiam buvo įteiktos linksmos, savanorių sukurtos padėkos. Kalbėta, jog tikra draugystė, tai tarsi uždegta žvakelė, kuri nuolat šildo mūsų širdis. Skleidžiama jos šiluma paliečia labiausiai nuskriaustus, atveria pačius nuoširdžiausius, gražiausius jausmus, duoda postūmį daryti gera. Todėl paliekantiems programą, buvo įteiktos žvakelės, ant kurių buvo surašyti gražiausi palinkėjimai.
Susitikimo metu žaidėme įvairius žaidimus, piešėme, dalinomės savo mintimis, rašėme laišką įsivaizduojamam vienišam draugui. Parašytus laiškelius sudėjome į pripūstus balionus ir nunešę prie upės paleidome, tikėdami, kad tą, kuriam liūdna, jie tikrai suras, o jis perskaitys ir supras, kad niekada ir nebuvo vienišas, nes kartu su juo visuomet yra Dievas.
Reda Kubilienė
Vilkaviškio vyskupijos Caritas pagalbos centro „Rūpintojėlis“ vadovė
Šio susitikimo tikslas – atsisveikinti su Didžiaisiais draugais, kurie palieka programą. Atsisveikinti su puikiais savanoriais visada sunku, tačiau mums nebuvo liūdna! Liekančių programoje Didžiųjų draugų tikslas buvo atsisveikinti linksmai bei įsimintinai.
Kiekvienam išeinančiam buvo įteiktos linksmos, savanorių sukurtos padėkos. Kalbėta, jog tikra draugystė, tai tarsi uždegta žvakelė, kuri nuolat šildo mūsų širdis. Skleidžiama jos šiluma paliečia labiausiai nuskriaustus, atveria pačius nuoširdžiausius, gražiausius jausmus, duoda postūmį daryti gera. Todėl paliekantiems programą, buvo įteiktos žvakelės, ant kurių buvo surašyti gražiausi palinkėjimai.
Susitikimo metu žaidėme įvairius žaidimus, piešėme, dalinomės savo mintimis, rašėme laišką įsivaizduojamam vienišam draugui. Parašytus laiškelius sudėjome į pripūstus balionus ir nunešę prie upės paleidome, tikėdami, kad tą, kuriam liūdna, jie tikrai suras, o jis perskaitys ir supras, kad niekada ir nebuvo vienišas, nes kartu su juo visuomet yra Dievas.
Reda Kubilienė
Vilkaviškio vyskupijos Caritas pagalbos centro „Rūpintojėlis“ vadovė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą