Nors ir iš didžiausios šventės grįžtum, kol ne namie, kol ne su savais – viskas šiek tiek tamsu ir šalta. Lauki atidaromų durų į jaukius namus ir vėl beldžiasi atmintin tas paprastas paveikslas apie skubančius ir laukiančius...
Ir taip kasdien, kiekvieną sykį.
Tik kažkodėl kasdienybę įpratome piešti pilka spalva. Visa, kas buitiška, kasdieniška pasidarė nuobodu, įkyru, nereikalinga. Visur kasdienybė – su minuso ženklu. Gyvenimą įpratome matuoti nuo švenčių iki švenčių, - per jas mes švytime, šypsomės, pasakome labai daug gražių žodžių, nepalikdami viso to, pirmadieniams.
Štai ir vėl praėjo vasara su nemaža švenčių dienų kraite. Po tokio atokvėpio nuo kasdienybės pats laikas pagalvoti, kaip įsijungsime į amžinai besisukantį laiko ratą, primenantį tekančią ir nusileidžiančią saulę.
Sako, kad moteris pirmoji sukūrė būstą ir prijaukino žvėrį. Visko gali būti. Juk ji geriausiai suprato, kad jos beplunksniui mažyliui neužteks lizdo ant uolos. Turbūt ir šventę sukūrė moteris, nes tik prasminga kasdienybė iškelia pabaigtuvių vainiką.
Tai pajutau dalyvaudama Vilkaviškio vyskupijos Caritas projekte “Kompleksinė pagalba socialinės atskirties asmenims”. Šį projektą “pagimdė” ir puoselėja Carito “Gailestingosios meilės” organizacijos darbuotojai. “Didelių” vadovaujančių vyrų šešėlyje jie tarsi gerosios dvasios. Kaip dažnai būna – tie “nepastebimi” žmonės iš pirmadienių, antradienių kasdienybės sugeba atvesti į didelę šventę.
Projekte lankosi ir dirba ilgalaikiai bedarbiai, tai yra tie, kurie 2 metus nedalyvavo darbo rinkoje; socialinės rizikos šeimos; neįgalieji; kalintieji asmenys, kuriems iki bausmės atlikimo pabaigos likę 24 mėnesiai; grįžę iš įkalinimo įstaigų; priklausomybės ligomis sergantys ir besigydantys žmonės. Veikia profesijų įsigijimo kursai – soc. darbuotojų padėjėjų, buhalterių, medienos apdirbėjų, stalių – dailidžių, barmenų – padavėjų, kirpėjų, elektrikų.
Nerašysiu apie tai, kad šio projekto įgyvendinimas reikalauja daugybės jėgų, proto ir širdies pastangų. Parašysiu tik apie vieną “kasdienišką” Vilkaviškio vyskupijos Caritas pagalbos centro “Rūpintojėlis” darbuotojų dieną. Kai nudirbti dienos darbai, miestą apgaubia sutemos, prasideda minties darbas... ”Kaip prieiti, kad neatstumtum suklupusių, vis dar savęs tebeieškančių, kaip pažadinti juose miegantį Dievo vaiko orumo pojūtį, pasitikėjimą savimi? Kuo sudominti, kad jie pagaliau išmoktų gerbti save? Dvejetas tūkstančių metų nuo Kristaus gimimo buvo per trumpas laiko tarpas, kad visų homo sapiens sielose įsiviešpatautų Jėzaus priesakai: ”Neužmiršk kenčiančio”, “Mylėk savo artimą...”
Ir taip kasdien.
Gal ir nenaujos šitos, Vilkaviškio vyskupijos Caritas pagalbos centre “Rūpintojėlis” dirbančių moterų mintys. Bet įstrigo atmintin, nes mums reikia gerų, svarių minčių, kuriomis galėtume pradėti ir užbaigti dieną. Mums reikia atrasti žodžius joms išreikšti. Žodžiai turi svorį. Jie gali užgauti, sužeisti. Jie gali atgaivinti ir pagydyti.
Bendrauju su šiomis moterimis ir kaskart išsinešu tiek daug! Jos man atskleidė svarbią tiesą – žmonija dar labai jauna mūsų Planetoje ir kai pasaulio išmintingieji ją bars ir sielosis dėl jos nedorumo, tai „Rūpintojėlio“ darbuotojos būtinai ją užtars.
Tokia paprastų, nepastebimų, bet sugebančių padovanoti šventę moterų prasminga kasdienybė. Viliuosi, jog dalykai, ties kuriais širdys ir mintys susitelks, susilauks dosnaus atlygio. Juk viskas prasideda šiandien.
Lina Arcišauskienė
Lina Arcišauskienė
Projektą "Kompleksinė pagalba socialinės atskirties asmenims“ VP1-1.3-SADM-02-K-03-073 remia:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą