Vilkaviškio vyskupijos Caritas informacija
2012 m. spalio 15 d., pirmadienis
„Asmens religinė branda yra pamatas savanorytei Caritas organizacijoje“ (2012 09 28)
Rugsėjo mėnesį Vilkaviškio vyskupijos Caritas vykdydamas Socialinės apsaugos
ir darbo ministerijos Bendruomenių socialinės plėtros 2011-2013 metų
įgyvendinimo programą “Savanorių pritraukimas ir motyvavimas Vilkaviškio
vyskupijoje” Alytaus ir Marijampolės regionuose organizavo mokymus esamiems ar
norintiems savanoriauti asmenims, tema „Savanoriškos veiklos samprata.
Aktyvus pilietiškumas”. Seminaruose, kurie vyko Lazdijų, Marijampolės ir
Vilkaviškio dekanatuose gausiai dalyvavo savanoryste susidomėję ir aktyviai
savanoriaujantys žmonės. Mokymus vedė ir savo patirtimi dalinosi Lietuvos Carito
generalinio direktoriaus pavaduotoja Janina Kukauskienė.
Pristatydama savanorystės sampratą, lektorė kalbėjo, jog būti savanoriu, tai
reiškia dirbti kitų labui, neimant piniginio atlygio, tikslingai ir savo valia,
ne savo šeimos rate. Ji sakė, kad kiekvienas sąžiningas žmogus gali būti
savanoriu, jis gali dirbti visose visuomeninio gyvenimo srityse, kur tik yra
reikalinga kokia nors pagalba. Apžvelgusi savanorystės Lietuvoje ir užsienyje
statistiką, paskaitininkė pristatė ir pačias populiariausias savanorystės
formas, tai yra savanoriavimą sporto ir aktyvaus poilsio gamtoje klubų veikloje,
švietimo, meno, muzikos ar kultūros draugijose ir religinėse bei bažnytinėse
organizacijose. Lektorė pasakojo, kad ateidamas į organizaciją, savanoris
dovanoja savo asmenį: savo vertybes, atvirumą, nusiteikimą, įgūdžius ir kitus
savo talentus. Savanoris apsisprendžia ir dėl laiko, kurį gali skirti,
atsakomybės, kurią gali prisiimti, pagal savo išgales.
Vidutinio ir brandaus amžiaus savanoriai, kurių Lietuvos Caritas
skaičiuoja apie 70 % daugiau remiasi vertybių sistema. Esminis postūmis
savanoriškam darbui yra altruistinis motyvas. <>Carito vizijoje
apibrėžiama, jog Carito pagrindinė misija – tarnavimas ir pagalba
pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Pagalba grindžiama asmens orumo,
tolerancijos ir veiklios meilės vertybėmis. Taigi, dauguma savanorių ateina su
krikščioniškomis vertybėmis, kurios skatina paklusti meilės vieni kitiems
reikalavimui. Tikėjimo įkvėptas žmogus prisiima atsakomybę, kuri yra ne tik jo
atsakomybė už save patį.
Janina Kukauskienė apžvelgė ir bendrąją motyvaciją savanoriškai veiklai bei
citavo Popiežiaus Benedikto XVI mintis apie savanorišką darbą. Popiežius
enciklikoje „DEUS CARITAS EST“ rašė, kad vidinis įsitraukimas į artimo
vargą bei kančią taip virsta savęs dalijimu jam, kad dovana artimo nežemintų,
turiu dovanoti jam ne tik ką nors, kas man priklauso, bet patį save, turiu būti
kaip asmuo, tai yra negaliu jaustis geresniu, protingesniu ar džiaugtis, jog
pats nesu tokioje situacijoje kaip pagalbos prašytojas. Lektorė kalbėjo apie tai
kaip reikėtų priimti tuos stokojančiuosius, kurie yra nedėkingi savanoriams,
dažnai dirbantiems sunkų fizinį darbą, pvz. „ES Maisto iš intervencinių atsargų
tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims bendrijoje” programoje bei
atiduodantiems dalelę savo širdies, kad suteiktų pagalbą. Ji sakė, kad
geriausias patarimas yra pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio žodžiai „Blogį
nugalėk gerumu!”, tai yra apgailėjimas, kad tam tikru laiku niekas nepakūreno to
žmogaus širdies ugniakuro dėmesiu ar meile, kurios jam tuo metu labai reikėjo.
Lektorė kalbėjo, kad Carito savanoriui labai svarbi religinė branda, kuri
pasireiškia Dievo buvimo kasdienybėje pojūčiu, atgaila ir atsakingumu, Dievo
vadovavimo ir ženklų atpažinimu, kasdiene malda. Ji pabrėžė, kad tik maldos
žmogus, kuris savo gyvenimo pamatu laiko Jėzų, gali dalintis artimo meile, kurią
yra gavęs iš savo Kūrėjo.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą