2012 m. spalio 15 d., pirmadienis

„Asmens religinė branda yra pamatas savanorytei Caritas organizacijoje“ (2012 09 28)

Rugsėjo mėnesį Vilkaviškio vyskupijos Caritas vykdydamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Bendruomenių socialinės plėtros 2011-2013 metų įgyvendinimo programą “Savanorių pritraukimas ir motyvavimas Vilkaviškio vyskupijoje” Alytaus ir Marijampolės regionuose organizavo mokymus esamiems ar norintiems savanoriauti asmenims, tema „Savanoriškos veiklos samprata. Aktyvus pilietiškumas”. Seminaruose, kurie vyko Lazdijų, Marijampolės ir Vilkaviškio dekanatuose gausiai dalyvavo savanoryste susidomėję ir aktyviai savanoriaujantys žmonės. Mokymus vedė ir savo patirtimi dalinosi Lietuvos Carito generalinio direktoriaus pavaduotoja Janina Kukauskienė. Pristatydama savanorystės sampratą, lektorė kalbėjo, jog būti savanoriu, tai reiškia dirbti kitų labui, neimant piniginio atlygio, tikslingai ir savo valia, ne savo šeimos rate. Ji sakė, kad kiekvienas sąžiningas žmogus gali būti savanoriu, jis gali dirbti visose visuomeninio gyvenimo srityse, kur tik yra reikalinga kokia nors pagalba. Apžvelgusi savanorystės Lietuvoje ir užsienyje statistiką, paskaitininkė pristatė ir pačias populiariausias savanorystės formas, tai yra savanoriavimą sporto ir aktyvaus poilsio gamtoje klubų veikloje, švietimo, meno, muzikos ar kultūros draugijose ir religinėse bei bažnytinėse organizacijose. Lektorė pasakojo, kad ateidamas į organizaciją, savanoris dovanoja savo asmenį: savo vertybes, atvirumą, nusiteikimą, įgūdžius ir kitus savo talentus. Savanoris apsisprendžia ir dėl laiko, kurį gali skirti, atsakomybės, kurią gali prisiimti, pagal savo išgales. Vidutinio ir brandaus amžiaus savanoriai, kurių Lietuvos Caritas skaičiuoja apie 70 % daugiau remiasi vertybių sistema. Esminis postūmis savanoriškam darbui yra altruistinis motyvas. <>Carito vizijoje apibrėžiama, jog Carito pagrindinė misija – tarnavimas ir pagalba pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Pagalba grindžiama asmens orumo, tolerancijos ir veiklios meilės vertybėmis. Taigi, dauguma savanorių ateina su krikščioniškomis vertybėmis, kurios skatina paklusti meilės vieni kitiems reikalavimui. Tikėjimo įkvėptas žmogus prisiima atsakomybę, kuri yra ne tik jo atsakomybė už save patį. Janina Kukauskienė apžvelgė ir bendrąją motyvaciją savanoriškai veiklai bei citavo Popiežiaus Benedikto XVI mintis apie savanorišką darbą. Popiežius enciklikoje „DEUS CARITAS EST“ rašė, kad vidinis įsitraukimas į artimo vargą bei kančią taip virsta savęs dalijimu jam, kad dovana artimo nežemintų, turiu dovanoti jam ne tik ką nors, kas man priklauso, bet patį save, turiu būti kaip asmuo, tai yra negaliu jaustis geresniu, protingesniu ar džiaugtis, jog pats nesu tokioje situacijoje kaip pagalbos prašytojas. Lektorė kalbėjo apie tai kaip reikėtų priimti tuos stokojančiuosius, kurie yra nedėkingi savanoriams, dažnai dirbantiems sunkų fizinį darbą, pvz. „ES Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims bendrijoje” programoje bei atiduodantiems dalelę savo širdies, kad suteiktų pagalbą. Ji sakė, kad geriausias patarimas yra pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio žodžiai „Blogį nugalėk gerumu!”, tai yra apgailėjimas, kad tam tikru laiku niekas nepakūreno to žmogaus širdies ugniakuro dėmesiu ar meile, kurios jam tuo metu labai reikėjo. Lektorė kalbėjo, kad Carito savanoriui labai svarbi religinė branda, kuri pasireiškia Dievo buvimo kasdienybėje pojūčiu, atgaila ir atsakingumu, Dievo vadovavimo ir ženklų atpažinimu, kasdiene malda. Ji pabrėžė, kad tik maldos žmogus, kuris savo gyvenimo pamatu laiko Jėzų, gali dalintis artimo meile, kurią yra gavęs iš savo Kūrėjo.
Vilkaviškio vyskupijos Caritas informacija

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą