2014 m. sausio 24 d., penktadienis
MIATLNA padėkos šventė
Per aštuonerius programos
vykdymo metus Lietuvoje veikiančios labdaros organizacijos - „Caritas“,
„Raudonojo Kryžiaus draugija“ bei labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“,
bendradarbiaujant su savivaldybėmis, seniūnijomis bei parapijų Caritas skyrių savanoriais
skurdžiai gyvenantiems žmonėms išdalijo
tūkstančius tonų maisto produktų.
Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“
MIATLNA programą administravo 10-ties savivaldybių -
Vilkaviškio, Kalvarijos, Alytaus, Kauno r., Prienų, Birštono, Kazlų Rūdos,
Lazdijų, Šakių ir Marijampolės - teritorijoje. Lietuvos „Caritas“ savanoriai
daugiausia darbavosi kaimiškose teritorijose.
Sausio 16-ąją šių
savivaldyvių Socialinės paramos skyrių atstovus karitiečiai pakvietė aptarti
nuveiktus darbus ir padėkoti jiems už bendradarbiavimą.
Šventas Mišias už programos
vykdytojus ir paramos gavėjus koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas
Norvila, jo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius ir Vilkaviškio vyskupijos
Caritas direktorius kun. Arvydas Liepa. Homilijos metu vyskupas Rimantas
Norvila kalbėjo, jog labai svarbu dirbti
socialinį - karitatyvinį darbą nešant Evangelinę žinią. Jis sakė, jog takelis
pas Dievą visada yra atviras nuo jo nutolusiems ir nedrįstantiems sugrįžti,
dėkojo socialiniams darbuotojams už bendradarbiavimą ir išsakė viltį, jog
pasibaigus šiai programai šiltas bendradarbiavimas su „Caritas“ organizacija išliks
ir toliau.
Po Šventų Mišių, padėkos šventėje
dalyvavusi Lietuvos „Caritas“ generalinė direktorė Janina Kukauskienė prisiminė, kaip programa
startavo, kaip keitėsi ir gausėjo dalijamų maisto produktų asortimentas.
Savivaldybių ir Kazlų Rūdos, Lazdijų bei
Birštono parapijų „Caritas“ atstovai už
asmeninę iniciatyvą, nuoširdų rūpestį bei pagarbą vargstantiems žmonėms buvo
pagerbti padėkomis.

Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktorius kun.
Arvydas Liepa Kūrėją pavadinęs pirmosios
socialinės programos sudarytoju sakė, kad ir mūsų laikais vykdoma socialinė
pagalba yra priemonė žmonėms parodyti Kristaus meilę. Jis citavo Dievo Žodį iš Senojo Testamento
Pakartoto įstatymo knygos „Kai, pjaudamas savo lauke,
javus užmiršti pėdą lauke, negrįši jo paimti. Jis bus ateiviui, našlaičiui ir
našlei – idant Viešpats, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius. Kai nupurtai savo alyvmedžius, neisi
antrąkart per jų šakas. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei. Kai nurenki
vynuoges savo vynuogyne, nerinksi kas yra likę. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir
našlei. <...>“(Įst 24,
19-22).
Pasak jo, MIATLNA buvo pats tikrasis
įrodymas, kad gailestingumas ir atjauta tebėra labai svarbi daugelio atsakingas
pareigas užimančių žmonių gyvenimo nuostata. Ir visai nesvarbu, kad ne viskas
tobulai pavyko įgyvendinti, gal ne visi liko patenkinti, ne visi įvertino
teikiamą paramą...
Daug
gražių padėkos žodžių buvo išsakyta MIATLNA programos koordinatoriui Vilkaviškio vyskupijoje Giedriui Sinkevičiui, kurio diplomatiškumas dažnai
nulemdavo sėkmingą darbų baigtį.
Iškilmingos
padėkos šventės pabaigoje kiekvienam prisidėjusiam prie šios programos vykdymo
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila padovanojo Dievo gailestingumo ženklu
tapusius paveiksliukus, kurie nutapyti pagal ses. Marijos Faustinos Kovalskos
patirtus regėjimus ir linkėjo tolimesnio
bendradarbiavimo padedant vargingai gyvenantiems gyventojams.
Nedrąsiai,
bet vis tiek buvo užsiminta ir apie ateities planus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo
organizuotas pristatymas – apskrito stalo diskusija, kuriame su kai kurių
savivaldybių specialistais ir nevyriausybinių organizacijų atstovais buvo
tariamasi dėl naujos programos labiausiai skurstantiems asmenims įgyvendinimo
2014– 2020 metais.
2014 m. sausio 2 d., ketvirtadienis
,,Carito“ organizuotoje Kūčių vakarienėje dalyvavo 25 lazdijiečiai
Lazdijų šv. Onos bažnyčios parapijos salėje vieniši ar vargingiau gyvenantys, likimo nuskriausti lazdijiečiai dalyvavo Lazdijų ,,Carito“ organizuotoje Kūčių vakarienėje. ,,Jėzus gimė Betliejuje, skurdžiame tvartelyje, tarp gyvulių. Netoliese bandą ganę piemenys, gavę ženklą iš Angelo, pirmieji atskubėjo Jo pasveikinti. Tai įpareigoja mus visus metus, bet ypač prieš Kūčias ir šv. Kalėdas atkreipti dėmesį į vargingiau gyvenančius, vienišus žmones, kurie dėl įvairių priežasčių negali Kūčių vakarienės valgyti kartu su savo artimaisiais. Todėl pasirūpinome, kad šie asmenys pajustų mūsų meilę ir šventišką nuotaiką, laukiant Kristaus gimimo, susimąstytų apie gyvenimą bei jo prasmę. Pasak Popiežiaus Pranciškaus, ,,jeigu mūsų širdys bus uždarytos, jeigu mus valdys puikybė, apgaulė, savanaudiškumas – tuomet mus apgaubs tamsa“, - sakė Lazdijų dekanato ir Lazdijų šv. Onos parapijos ,,Caritas“ skyriaus vadovė Onutė Juodkienė.
Prie didžiulio, šventiškai papuošto, balta staltiese užtiesto stalo susėdo gausus būrys – net 25 miestiečiai, tarp jų ir Carito savanorės, taip pat Lazdijų parapijos klebonas Nerijus Žvirblys, kanauninkas Gvidonas Dovidaitis.
Klebonas Nerijus Žvirblys palaimino Kūčių stalą. Pasimeldę lazdijiečiai visi kartu dalinosi tyrumo, nekaltumo simboliais – kalėdaičiais. Laužė juos linkėdami vieni kitiems geros sveikatos, sėkmės, laimingų ateinančių Naujųjų metų, Dievo palaimos.
Susirinkusiems daug šiltų žodžių ir kalėdinių linkėjimų išsakė klebonas Nerijus Žvirblys bei ,,Caritas“ skyriaus vadovė Onutė Juodkienė.
Tada visi sėdosi valgyti karitiečių pagamintų tradicinių patiekalų. Jų buvo kur kas daugiau nei 12 – tai įvairiausi vaisiai, daržovių salotos, žuvies, silkės patiekalai, troškinti grybai su karštomis bulvėmis, virtiniai su grybų įdaru ir, žinoma, kisielius bei aguonpienis. Carito savanorės pasistengė, kad ši vakarienė būtų įsimintina visiems joje dalyvavusiems. Juk ne veltui advento laiku vykdomos Carito akcijos, kuri skirta padėti stokojantiems broliams ir sesėms pavadinimas yra „Gerumas mus vienija“. Ypatingoje aplinkoje atsiranda dvasios bendrystė. Stengiesi būti geresnis, švaresnis savo mintimis, suprasti šalia tavęs esantį.
Kartais mes nesusimąstydami smerkiame savo brolius ar seseris, įklimpusius į alkoholio ar kitų priklausomybių liūną, iš kurio išsivaduoti be aplinkinių pagalbos praktiškai neįmanoma. Dažnai be didelės priežasties jaučiamės nelaimingi, skundžiamės pinigų stygiumi. O ,,Jėzus buvo toks pat vargšas ir bedalis, žymiai daugiau negu mes. Jis gimė tvartelyje, užaugęs neturėjo kur galvos priglausti, buvo nesuprastas, išjuoktas, sumuštas, nužudytas prikalant prie kryžiaus. Jis pažįsta visus mūsų vargus, mūsų nepriteklius, mūsų bėdas. Jis visuomet yra su mumis, kai nė vieno žmogaus nebėra šalia. Jis nepamiršta ir ieško mūsų. Leiskimės Jo surandami, kad ir kokie bei kur bebūtume“, - savo kalėdiniuose atvirukuose, išdalintuose Kūčių vakarienės dalyviams, rašo kanauninkas Gvidonas Dovidaitis. Vienišiems ar vargingiau gyvenantiems lazdijiečiamas ,,Carito“ atstovės įteikė ir kalėdinius lauknešėlius.
Nuotraukoje: Kūčių vakarienėje dalyvavo didelis būrys lazdijiečių.
Daug šiltų žodžių susirinkusiems išsakė Lazdijų dekanato ir šv. Onos parapijos ,,Caritas“ skyriaus vadovė Onutė Juodkienė
http://www.dainavosgidas.lt/index.php?cid=45&new_id=128494
http://www.dainavosgidas.lt/index.php?cid=45&new_id=128494
2013 m. gruodžio 31 d., antradienis
Vilkaviškio vyskupijos Carito savanorių mokymai "Kas yra Dievo Karalystės Valdovas?"

Kokia yra Dievo Karalystė! Kas yra Dievo Karalystės Valdovas? Kas yra mano gyvenimo Valdovas? Kokius gerus darbus galėtume daryti, kad žmonės per juos pažintų Dievą Tėvą? Kas yra Dievas, kaip mylintis Tėvas man? Kaip savo bendruomenėje galime būti Dievo šviesa ir druska? Ar leidžiame, kad Jėzus valdytų ir karaliautų mūsų gyvenimuose? Ką reiškia būti Dievo Karalystės žmogumi? Ką daryti, kad tikėjimo "druska" neprarastų sūrumo? Į šiuos klausimus 2013 m. gruodžio 14 d. savanoriams iš Pilviškių, Gelgaudiškio, Kaimelio, Plokščių, Plutiškių, Kapčiamiesčio, Sasnavos, Garliavos, Pajevonio, Igliaukos, Šeštokų, Rumbonių, Lekėčių
parapijų padėjo atsakyti sesuo Evelina Lavrinovičiūtė MVS
parapijų padėjo atsakyti sesuo Evelina Lavrinovičiūtė MVS
https://www.facebook.com/vilkaviskio.vyskupijoscaritas/media_set?set=a.436122476488537.1073741842.100002723652836&type=1
2013 m. gruodžio 30 d., pirmadienis
Kai sieloje giedra... Kūčios Šeštokuose
Sulaukėme pačių gražiausių, nuoširdžiausių ir šeimyniškiausių švenčių – Šv.Kalėdų. Atėjo Jėzaus gimimo diena ir prisilietė prie
visko – prie žemės, medžio, žmogaus rankų ir širdies... O belaukdami Šv. Kalėdų
stebuklo Lazdijų dekanato Caritas
skyriaus globojamieji ir savanoriai susėdo prie Kūčių stalo. Juk būtent šį vakarą
taip svarbu sulaukti šilumos, meilės ir atjautos.
Šeštokų
parapijos Caritas skyriaus nariai su
savo vadove Reda Armaliene ir visu būriu bendraminčių suruošė Kūčių vakarienę
su palinkėjimais, eilėmis ir pabuvimu kartu. Susirinko, pasipuošę suaugusieji,
seneliai ir vaikai džiugiai nusiteikę, sulaukus dar vienų pačių gražiausių metų
švenčių. Šeštokų klebonas Eugenijus Naujalis išdalino visiems kalėdaičius,
linkėdamas meilės vienas kitam. Dalyvaujantieji laužė po gabalėlį linkėdami
Dievo palaimos, artimo meilės, artumo. Balto kalėdaičio dalybos ir palinkėjimai
buvo nuoširdūs ir iš visos širdies.
Šeštokų
seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė sveikindama
su šventėmis atnešė pilną pintinę vaisių ir saldumynų vaikams. Krepšys buvo
išties sunkus. Tai patvirtino ir vienintelis „Caritas“ veikloje aktyviai
dalyvaujantis vyras Virginijus Mitrikevičius: „Vaikai, krepšys tikrai sunkus. Man net sunku
išlaikyti.“
Gražūs
palinkėjimai išsakyti „Caritas“ vadovės R. Armalienės verslininkei Irenai Piplienei, parapijos Caritas
skyriaus nariams už nuveiktus gerus darbus uždegė noru dar daugiau padėti
vienas kitam įsijungti į šios organizacijos veiklą. Senųjų Šeštokų bendruomenės
narius ir jų pirmininką Rimą Jarmalą bei kitos Šeštokų bendruomenės narius,
kurios pirmininkė Aldona Surdokienė vaikučiai sveikino kalėdiniais posmais.
Stilizuota kalėdinė eglė, žvakelių ugnelės raudonuose obuoliuose, balta
staltiesė, kūčiukai ir šaltas kisielius buvo tikros vaišės kūnui ir sielai.
Skoningai ir su didele meile padengtas stalas, malda, ramus, tylus bendravimas,
nekasdieniški pašnekesiai, gurkšnojant kisielių, skanaujant vaišes. Visi buvo
pakalbinti, pašnekinti, nepastebėtas neliko nė vienas.
Pirmą
kartą Šeštokų parapijos Caritas skyrius suorganizavo
šią Kūčių vakarienę. Susirinko nemažas
būrys šeštokiečių. Tikėkimės, kitais metais bus dar daugiau norinčių ateiti ir
pabūti kartu. O negalėjusieji ateiti vieniši seneliai, žmonės, beklaidžiojantys
gyvenimo negandose, vis tik neliko nuošalyje – mergaitės išnešiojo šventinius
lauknešėlius po namus, aplankė ir pakalbino
juos. Juk taip svarbu parodyti dėmesį kiekvienam žmogui net ir girtuoklėliui, kuris
pirmiausia žmogus, gyvenantis šalia mūsų. Nepastebėti jo negalime.
Kas
kartą, kai žmogus padeda žmogui, jie abu patiria džiaugsmą, kas kartą, kai žmogus pažvelgia į kitą žmogų
su atlaidžia šypsena, jų abiejų širdys sušyla. Kas kartą , kai žmogus supranta
kitą žmogų sieloje įsivyrauja ramybė ir giedra.
Šilta, gera, giedra sieloje... O po Šv.Kalėdų dienos jau eina vis ilgyn, naktys – trumpyn. Ir saulė jau į mus atsisuka žadėdama pavasarį ir vasarą.
Šilta, gera, giedra sieloje... O po Šv.Kalėdų dienos jau eina vis ilgyn, naktys – trumpyn. Ir saulė jau į mus atsisuka žadėdama pavasarį ir vasarą.
Sveiki
sulaukę Šv.Kalėdų!
Lazdijų
dekanatų
Šeštokų
parapijos Caritas skyriaus informacija
2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis
Kas užsikemša ausis vargšo šauksmui, tas pats šauksis ir nebus išgirstas. (Pat 21, 13)
Gruodžio 1 dieną, kaip ir kasmet, prasidėjo adventiniu laikotarpiu vykstanti tradicinė Lietuvos „Caritas“ organizuojama vargstančiųjų paramos akcija „Gerumas mus vienija“- krikščioniška gailestingumo akcija, kuria katalikai tikėjimą Kristumi išreiškia veiklia meile. Kur gailestingumas ir meilė, ten ir Kristus - „Ubi caritas et amor - ibi Christus est“. Tai pirmųjų amžių krikščionių šūkis, apie kurį pagonys atsiliepdavo: „Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli.“
Šakių parapijos jaunimas taipogi aktyviai dalyvavo šioje akcijoje. Jaunieji savanoriai leidosi į gan varginančią kelionę po miestą. Tikslas – aplankyti kuo daugiau įmonių, mokyklų, sveikatos įstaigų, savivaldybę. Kiekvieno norėjosi asmeniškai paklausti ar nori prisijungti prie gerumo akcijos Šakių skurstančių šeimų pagelbėjimui.
Po pamokų, jaunimas skubėjo su Carito žvakelėmis pas žmonės, kurie mielaširdingai aukojo į aukų dėžutę pinigėlius, kartais net nepasilikdami žvakelės Kūčių stalui. Dažnas net susigraudino išvydęs jaunas rankeles, ištiesusias gerumo žvakelę. „Ar daug turite tokių gerų vaikų?“ – dažnai paklausė...
Viso akcijoje savanoriškai dalyvavo 10 jaunųjų karitiečių – vieni ėjo vieną dieną, kiti kitą. Išplatinta beveik 300 akcijos žvakelių, geriems darbams surinkta 1301 Lt.
Viso akcijoje savanoriškai dalyvavo 10 jaunųjų karitiečių – vieni ėjo vieną dieną, kiti kitą. Išplatinta beveik 300 akcijos žvakelių, geriems darbams surinkta 1301 Lt.
Kiekvienas prisidėjęs prie šios akcijos, gavo neįkainojamą dovaną – gerumo ir meilės šilumą.
Padėk savo artimui dabar, kai turi jėgų tai padaryti. (Pat 3, 27-28) Jauni balseliai gražiai dėliojo žodelius – „Šiandien Jūs pagalvojate apie kitus, o rytoj kiti pagalvos apie Jus“ – nė vienas nesame užtikrinti turtingu rytojumi. Tad šiandien dosniai aukodami kitam, rytojaus rytą patys galime ieškoti pagalbos. Daug istorijų pasakoja apie tai, kaip nuo gaisro, potvynių, kitų gamtos išdaigų nukentėję žmonės kreipiasi pagalbos į Caritas, o jis mielai ištiesia pagalbos ranką. Tad nesigailėkime įdėto triūso, paaukotų pinigėlių, ar dovanotų daiktų – viskas turi savo laiką ir kainą.
Viename kūne turime daug narių – bet ne visi nariai atlieka tą patį uždavinį. Kas turi dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, kas turi dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai. (Rom 12, 4-8) Kiekvienas gerumo akcijose prisidėkime tuo, ką mokame geriausiai, ką turime geriausio, o Viešpats mus apdovanos tuo, ko mums tikrai reikia!
Už surinktus pinigėlius šiuo metu kol kas yra paremtos 6 daugiavaikės šeimos: pagerinta jų buitis, nupirkti būtiniausi daiktai. Kaip ir kiekvienais metais, šv. Kalėdų rytą vaikus bažnyčioje aplankė Kalėdų senelis. Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte – sako Kristus.
Tad kuo dažniau ištieskime vienas kitam pagalbos ranką ir gyvenimas taps daug gražesnis! Kiekvienas turime savyje gerumo, nebijokime jo parodyti!
http://www.vilkaviskis.info/index.php/home/reporteris/2066-kas-uzsikemsa-ausis-vargso-sauksmui-tas-pats-sauksis-ir-nebus-isgirstas-pat-21-13
http://www.caritas.lt/index.php?id=new&new=151
http://www.caritas.lt/index.php?id=new&new=151
Jūratė TC
Kunigo Armino Lukoševičiaus nuotrauka
2013 m. gruodžio 24 d., antradienis
„Dauguma linkę manyti, kad kažką daryti ir už tai negauti „babkių“ – ne lygis“
Didžioji dalis žmonių rūpinasi savo reikalais ir jiems
visai neskauda širdies dėl to, kad kažkam reikia ištiestos pagalbos rankos,
paguodos žodžio, lėkštės šilto maisto, o gal tik paprasčiausio pokalbio
vienatvei išsklaidyti.
Gruodžio 5-ąją minima Tarptautinė savanorių diena. Ji
skirta supažindinti visuomenę su savanorių tarnybomis ir skatinti žmonių norą
įvairiose srityse pasiūlyti savo paslaugas. Didesniuose miestuose
savanorių daugiau, o mūsų rajone kol kas – tik maža saujelė.
Vis kas nors negerai
Gausiausia savanorių organizacija yra ,,Caritas” –
ne tik Lietuvoje, bet ir rajone. Lazdijų dekanato ir Lazdijų šv. Onos
parapijos ,,Carito” skyriaus vadovė Onutė Juodkienė sakė, kad Lazdijuose
nuoširdžiai savanoriauja Jūratė Borutienė, Birutė Pilišauskienė, Stasė
Valukonytė, Onutė Babarskienė bei kitos moterys. Leipalingio ,,Caritui”
vadovauja Anelė Grigienė, subūrusi nemažą kolektyvą. Nors ir garbaus amžiaus
būdama, padeda žmonėms. Tarp leipalingiečių savanorių yra nemažai medikių,
kurios ligotiems asmenims suleidžia vaistus, juos pagloboja. Kapčiamiestyje
pareiginga ir iniciatyvi ,,Carito” vadovė Lina Janulevičienė su savanorėmis
taip pat rūpinasi parapijiečių dvasiniu gyvenimu, pagelbsti vargingai
gyvenantiems asmenims, organizuoja renginius prieš didžiąsias šventes. Seirijų
savanoriams nuo senų laikų vadovauja Vida Kalvinskienė. Ji tam tikrą laiką buvo
atitrūkusi nuo veiklos, bet vėl sugrįžo. Aktyvi savanorė ir Jolanta
Stiklerienė. Šventežerio caritietėms sumaniai vadovauja Aldona Turčinavičienė,
Veisiejų – Laima Mikelionienė, Šeštokų – Reda Armalienė.
Kalbinta Lazdijų parapijos savanorė Birutė Pilišauskienė
sakė, kad į šią veiklą įsitraukė dėl to, jog šeimoje buvo daug problemų, stigo
pinigų, sirgo artimieji, žuvo sūnus. ,,Tuomet supratau, kaip gerai, kai kas
nors pagelbsti, parodo dėmesį, pasikalba, užjaučia bent žodžiu. Vėliau trejus
metus ir 8 mėnesius slaugiau sunkiai sergančią mokytoją Ievą Sivilevičienę. Su
ja kalbėjomės, kartu valgėme, dainavome. Ji nevaldė kairės kūno pusės, turėjo
pragulų. Gydytojai prognozavo, kad gyvens neilgai. Visgi gerai prižiūrima dar
išgyveno beveik ketverius metus. Mane vadindavo auksine mergaite, buvo dėkinga
už pagalbą“, – pasakojo B. Pilišauskienė. Vėliau ji slaugė kitą vienišą moterį,
sergančią Alzhaimerio bei kitomis ligomis. Pasak savanorės, išėjusi į
užtarnautą poilsį, nenori sėdėti namuose ir nieko neveikti. Senjorus,
užsidariusius tarp keturių sienų, dažnai užpuola depresija, todėl ir jai geriau
nuolat suktis tarp žmonių, jiems padėti. Pensinio amžiaus sulaukusiems asmenims,
pasak B. Pilišauskienės, šiais laikais pragyventi tikrai nelengva. Iš gautos
kokių 700 litų pensijos dar tenka apie 300 litų sumokėti už vaistus, atseikėti
mokesčiams už butą ir dar turi likti maistui. ,,Visiems, kiek galiu, tiek
padedu. Tokia mano širdis“, – sako savanorė. Jos teigimu, bandanti pagelbėti ir
priklausomybių kamuojamiems žmonėms, įnikusiems į alkoholį. Jie esą dažnai
įklimpsta į šį liūną dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Vieni pradeda
gerti degtinę, sužinoję apie žmonos neištikimybę, kiti dėl tėvų kišimosi į
šeimos gyvenimą, praradę artimuosius.
Moteris rūpinasi ne tik seneliais, kitais vargingai
gyvenančiais žmonėmis, bet ir dalija iš labdaros gautus maisto produktus
nepasiturintiems asmenims. B. Pilišauskienė yra sandėlininkė, todėl rūpinasi
šių produktų iškrovimu ir sandėliavimu. Kiekvieno atvežimo metu gaunama maždaug
nuo 13 iki 17 tonų produktų, todėl juos iškrauti tikrai nelengva. Vienas pakas
sveria apie 10 kilogramų. Ji džiaugėsi, kad pagalbą suteikia UAB „Komlita“ vadovas
Vitas Klimavičius, sunkų darbą padeda atlikti vairuotojas Jonas ir
autokaristas Egidijus.
Pasak B. Pilišauskienės, iš lazdijiečių, gaunančių
maisto produktus, ji sulaukianti mažai padėkų, jiems, labiau išlepusiems, būna
vis kas nors negerai. Jai šiame darbe pagelbsti savanorės Aldona
Petruškevičienė, Birutė Sakalauskienė ir kitos moterys. O štai dėl Teizų
seniūnijos pastato remonto, kuriame buvo sandėliuojami iš labdaros gauti maisto
produktai, jie buvo saugomi ir dalinami Lazdijuose. ,,Nustebau, kokie dėkingi
buvo šie kaimuose gyvenantys žmonės už gautas maisto gėrybes. Džiugu, kad ir
seniūnė rūpinasi vargingai gyvenančiais. Kai kuriems pati išvežioja produktus“,
– pasakojo savanorė.
Lankė kraujo vėžiu sergančius vaikus
Labai svarbu savanorystės idėjomis uždegti ir jaunimą,
kuris dėl savo entuziazmo gali nuveikti daug gerų darbų. Lazdijietė Lina
Jurkonytė savanore tapo dar studijų metais. Ji drauge su studentų
atstovybės nariais įgyvendino idėjas, teikiančias džiaugsmo ne tik patiems
organizatoriams, bet ir aplinkiniams. Vėliau prisijungė prie jaunimo
organizacijų veiklos, su kuriomis taip pat vykdė įvairius, savanoryste paremtus
projektus. Paklausta, kodėl įsitraukė į savanorišką veiklą, sakė, kad visų
pirma dėl to, kad galėtų padėti kitiems, kad savo darbais, elgesiu parodytų,
jog jauni žmonės yra neabejingi aplinkinių nelaimėms, kad jie taip pat sugeba
išgirsti, pamatyti, užjausti ir padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia.
,,Savanoriška veikla yra puiki terpė, padedanti brandinti savo asmenybę.
Dalyvaudamas savanoriškoje veikloje, žmogus susiduria su skirtingas vertybes
deklaruojančiais žmonėmis, skirtingus poreikius bei požiūrius turinčiomis
asmenybėmis. Būtent tas bendravimas suteikia šansą į daugelį dalykų pažvelgti
kitomis akimis, suprasti tave supantį pasaulį. Be to, savanoriška veikla
praplečia pažinčių, draugų ratą. Tas labai svarbu žengiant gyvenimo keliu, nes
niekada nežinai, kada tau pačiam gali prireikti pagalbos iš šalies“, – teigė
Lina.
Drauge su kitais jaunais žmonėmis ji vykdė socialines
akcijas: lankė Vilniaus Santariškių klinikose sergančius kraujo vėžiu
vaikučius, drauge su Nacionaliniu kraujo centru organizavo kraujo donorystės
akcijas, keliavo į vaikų globos namus, lankė senelių namuose gyvenančius
senolius. ,,Didžiausia padėka, kurią gali gauti žmogus, organizuodamas ar
dalyvaudamas panašaus pobūdžio renginiuose, yra žinojimas, jog kažkam tavo
buvimas šalia, tavo šypsena, šiltas apkabinimas, padovanotas mažas saldainis ar
atneštas pyrago gabaliukas praskaidrino dieną, suteikė džiaugsmo ar įnešė
vaiskių spalvų į kasdienę rutiną, o padovanotas lašelis kraujo donorystės
akcijų metu galbūt išgelbėjo gyvybę ar bent jau suteikė viltį sulaukti
rytojaus. Todėl galiu ranką pridėjusi prie širdies pasakyti, kad įspūdžiai iš
savanoriškos veiklos yra patys geriausi. Tai nepaprastai gražios gyvenimo
akimirkos, kurios širdyje ir mintyse išlieka ilgam“, – dalijosi savo patirtais
įspūdžiais L. Jurkonytė, kuri aktyviai savanoriauja ir sugrįžusi gyventi į
Lazdijus.
Lazdijietis Gintaras Gražulevičius irgi užsiima
savanoriška veikla – lanko senelių namus, koncertuoja ten gyvenantiems asmenims
– groja gitara ir dainuoja dainas. Taip pat groja ir gieda šventas giesmes
bažnyčioje. Nors pats sako nemanantis esąs tikras savanoris. ,,Būnant
savanoriu, reikia daug daugiau nuveikti ir tai daryti nuolat, o aš visur
dalyvauju, jei kažkas paprašo. Man tai tikras malonumas ir džiaugsmas prisidėti
prie aktyvių žmonių, kurie turi entuziazmo ką nors organizuoti, daryti gerus
darbus. Įspūdžiai iš šios veiklos – didžiausi. Gera, kai pamatai padėką žmonių
akyse ir išgirsti nuoširdų padėkos žodį. Tik, aišku, būna drovu, kai pradeda
girti. Juk savanoriaujant ir taip juntame kitų žmonių širdies šilumą. Žodžiai
nereikalingi“, – dalijosi mintimis Gintaras.
Gera gauti, bet kur kas sunkiau – duoti
Kodėl rajono jaunimas vengia savanorystės? Atsakydama į
šį klausimą, L. Jurkonytė teigė, kad šiandieninė visuomenė yra labai
sumaterialėjusi. Dažnas iš mūsų, pasak savanorės, imamės tų darbų, kurie teikia
finansinę gerovę tik mums ir mūsų šeimai. Gera gauti, bet kur kas sunkiau –
duoti. Per skubėjimą mes užmirštame, kad aplink mus gyvena daug žmonių, kuriems
reikalinga pagalba iš šalies. Kartais užtenka gero, šildančio žodžio,
nuoširdžios šypsenos ar, viso labo, išklausymo. Tačiau mes nemokame pamatyti,
negirdime, ką sako kitų žmonių širdys ar akys, nes žiūrime tik savęs.
,,Jaunimas ima pavyzdį iš savo tėvų. Jeigu jis nesusiduria su parama ar pagalba
šalia esančiam žmogui, kurią teikia jo tėvai, tai jis tikrai nesupras, kad kažkam
reikia padėti ar užjausti, kad galima daryti darbus, kurie teikia ne tik
materialinę naudą. Taigi, labai svarbu ugdyti jaunąją kartą, parodant jai, koks
reikšmingas ir iš tiesų vertingas yra savanoriškas darbas tau, kaip asmenybei,
ir tam, kuriam tu padedi. Taip pat, mano nuomone, reikia kur kas daugiau
kalbėti apie savanorišką veiklą bei jos teikiamą naudą ir visuomenės
informavimo priemonėse. Kuo daugiau kalbėsime apie teigiamus pavyzdžius, tuo
šviesesnę visuomenę mes turėsime ir kursime“, – įsitikinusi L. Jurkonytė. G.
Gražulevičius sakė spaudoje skaitęs, kad vyksta seminarai apie savanorystę.
Deja, jaunimas nėra aktyvus. Jauni žmonės labai kreipia dėmesį į tai, ką
apie juos galvoja bendraamžiai. ,,O šių dauguma linkę manyti, kad kažką daryti
ir už tai negauti ,,babkių“ – ne lygis“, – teigė Gintaras.
Renata Jančiauskienė, Alytaus teritorinės darbo biržos
Lazdijų skyriaus vedėja sakė, kad savanorystė jaunimui labai svarbi, ypač
neturinčiam darbo. Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, bendradarbiaudama
su Lietuvos darbo birža, jau keletą mėnesių įgyvendina projektą „Savanorystė –
pirmas žingsnis sėkmingos karjeros link“. Jaunimas nuo 18 iki 29 metų,
nedirbantis ir nesimokantis pagal jokią studijų programą, gali dalyvauti minėto
projekto trijų dienų mokymuose pagal programą „Karjeros sprendimus priimu
pats“. Jie vyks kitais metais sausio 6–8 dienomis. Jaunuoliai, baigę šiuos
kursus, ne tik įgis daug žinių, bet gaus ir savanoriškos veiklos
sertifikatą. Jiems bus pasiūlyta galimybė savanoriauti.
„Lazdijų Jaunimo darbo centras taip pat ieško savanorių
informavimo srityje. Jų pagalba bus reikalinga ateinančiais metais”, – teigė
Lazdijų skyriaus vedėja R. Jančiauskienė.
http://lt.lazdijuzvaigzde.lt/content/view/2611/266/
2013 m. gruodžio 22 d., sekmadienis
Savanorystė – kelias į geresnį buvimą kartu
Lietuvos
Respublikos Savanoriškos veiklos įstatymas, apibrėždamas savanorišką veiklą,
akcentuoja, kad tai – savanorio neatlygintinai atliekama visuomenei naudinga
veikla. Įstatyme taip pat atkreipiamas dėmesys, jog toks veikimas skatina
savanorių asmeninę saviraišką ir tobulėjimą. Taigi, atskiri asmenys,
išreikšdami save neatlygintinoje veikloje ir darydami kitiems gera, patys
siekia tapti geresniais. Viena iš tokių galimybių tai įgyvendinti yra dalyvauti
įvairių organizacijų veikloje.
Vilkaviškio vyskupijos Caritas 2013 m . vykdė
projektą „Savanorystės populiarinimas Vilkaviškio vyskupijoje“. Jo metu organizuojamos
veiklos skatino žmones naujai pažvelgti į savanorystę ir joje atrasti save.
Marijampolės mieste buvo suorganizuotos 5 paskaitos esamiems ir galimiems
savanoriams, kur susirinkusieji dalinosi savo turima patirtimi, pastebėjimais
ir išgyvenimais, patirtais aktyviai įsitraukus į savanorytę. Paskaitų temos
dalyviams leido į savo veiklą pažvelgti iš skirtingų pusių ir joje atrasti
naujus aspektus: ko savanoryste siekiama šiandieniniame pasaulyje, kaip ji gali
tapti nauja galimybe pakeisti ne tik kitų, bet ir savo gyvenimą, pvz., darbo
paieškose, ką savanoriška veikla leidžia atrasti kiekvienam iš mūsų, kaip
reikia dalyvauti joje, kad nebūtų pažeista kitų ir savo paties laisvė, kaip
galima įsitraukti į savanoriavimą.
Marijampolės kolegijoje vykusioje paskaitoje „Kaip
tapti savanoriu ir keisti pasaulį?“ gausiai
dalyvavo jaunimas. Čia dauguma prisipažino, jog dar nėra įsijungę į kokią nors
aktyvią veiklą, todėl renginio metu jie buvo supažindinti su savanoryste ir
kviečiami joje realizuoti save. Visuomenė buvo aktyvinama miesto dienų šventės Marijampolėje
metu. Čia buvo pristatoma organizacijos veikla ir visi susidomėjusieji raginami
įsitraukti į savanorišką veiklą, kuri yra įvairiapusė ir suteikianti galimybes
kiekvienam pajusti, ką reiškia dalytis savo turimomis dovanomis. Savanoriavusieji
šio renginio metu džiaugėsi, jog turėjo galimybę pasijusti miesto bendruomenės
dalimi ir geriau suvokti, jog jie savo dalyvavimu, patys aktyviai įsijungia į
savo ir aplinkinių gyvenimo tobulinimą ir tampa gyvu pavyzdžiu kitiems.
Galima
pasidžiaugti, jog projekto metu vykdytos veiklos leido dar kartą atkreipti
dėmesį į naujas galimybes, kurios yra šalia kiekvieno bendruomenės nario. Atrasdamas
save naujose srityse žmogus tampa aktyviu, pilnaverčiu visuomenės nariu. Tokia
savanorių veikimu praturtinta visuomenė darosi neabejinga savo narių
išgyvenimams ir sunkumams, nes visuomet atsiras tas, kuris pagelbės ar patars.
Todėl savanorystė leidžia visiems pasijusti reikalingiems ir veda į geresnį
buvimą kartu.
Dalia Griūnaitė
Projekto
koordinatorė Marijampolėje
2013 m. gruodžio 20 d., penktadienis
Su naujomis jėgomis kasdienybės tarnystėje
Kai sunkiai suserga vienas žmogus, jo liga paveikia ir visa, kas yra aplink, visų pirma jo šeimą, artimuosius. Slaugantieji ligonius patys patiria emocinę įtampą, stresą, pervargsta. Dažnai tokie asmenys gyvena uždaresnį gyvenimą nei anksčiau, jiems patiems trūksta paramos ir pagalbos.
2013 m. Vilkaviškio vyskupijos Caritas pagalbos centre „Rūpintojėlis“ įgyvendintas projektas „Paramos grupių sergančiųjų artimiesiems organizavimas“. Jo metu sergančiųjų artimiesiems buvo sudarytos galimybės rinktis saugioje aplinkoje, čia pasidalinti išgyvenimais, patirtimi, palaikyti vienam kitą. Buvo suburta žmonių, kurie namuose turi sunkų ligonį, grupė. Jiems buvo organizuoti įvairių meno terapijos rūšių užsiėmimai. Pastebėta, kad meno terapijos metu sudarytos galimybės, leido išreikšti paramą vienas kitam, atsipalaiduoti, sulaukti atjautos ir supratimo, pasimokyti iš kitų patirties, užmegzti naujus tarpusavio ryšius. Išmokus pasitikėti savimi, įsiklausant į savo poreikius, pastebint žmones, turinčius panašią patirtį ir įžvelgiant joje prasmę, pavyksta lengviau prisitaikyti prie pasikeitusios gyvenimo situacijos. Taip pat buvo organizuoti mokymai-seminarai grupės palydėtojų komandai ir sergančiųjų artimiesiems, kurių metu buvo kalbėta apie sėkmingą tarpasmeninių ryšių puoselėjimą, meno terapijos galimybes, psichologinį sergančiojo šeimos palaikymą, dvasinį asmens palydėjimą krizinėse situacijose, savirefleksijos galimybes ir būdus. Jų metu panaudoti įvairūs metodai ir formos leido dalyviams patiems aktyviai pajusti jų taikymo naudą praktikoje. Visos veiklos dalyvavusiesiems projekte suteikė naujų jėgų ir leido kokybiškiau slaugyti ligonius.
Sergančiųjų artimieji džiaugėsi galimybe susitikti su išgyvenančiaisiais panašią situaciją žmonėmis, pasidalinti išgyvenimais, užsimezgusiomis naujomis pažintimis.
Jausmas, jog nesi paliekamas vienas su savo problemomis, suteikia slaugantiesiems ligonius tvirtumo ir pasitikėjimo savimi. Kaip teigė vienas iš projekto dalyvių – „svarbu žinoti, kad visuomet turėsi į ką kreiptis, kai bus sunku“. Tokiu būdu dėl projekto veiklų metu įgytos naujos patirties ir užsimezgusių socialinių ryšių asmenys, slaugantys ligonius, tapo psichologiškai tvirtesni ir gali toliau su meile ir atida tęsti savo tarnavimą artimiesiems.
Vilkaviškio vyskupijos Caritas informacija
2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienis
Pagalba priklausomiems asmenims ir jų šeimos nariams
Pastaraisiais
metais socialiniu reiškiniu pripažintas priklausomybės ligų plitimas kelia vis
didesnę grėsmę teigiamai visuomenės raidai. Todėl priklausomybės ligomis
sergančiųjų žmonių reabilitacija turėtų apimti ne tik darbą su pačios ligos
pasekmėmis, bet ir sergančiojo bei jo šeimos narių integraciją į visuomenę.
Šioje srityje veikia ir Vilkaviškio vyskupijos Caritas organizacija,
įgyvendindama savo tikslą – vykdyti karitatyvinę ir socialinę misiją, tarnaujant
vargšams.
Organizacijos pagalbos centre
„Rūpintojėlis“ pagalba teikiama įgyvendinant centro tikslą – vadovaujantis
krikščioniškomis vertybėmis padėti asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis
bei jų šeimos nariams. II Vatikano susirinkimo nutarimuose yra teigiama, kad „parama privalo būti tvarkoma tokiu būdu, kad
stokojantieji pamažu išsivaduotų nuo išorinės priklausomybės ir patys galėtų
tvarkyti savo gyvenimą“, todėl siekiama su tokiais asmenimis dirbti
kompleksiškai. 2013
m . pagalbos centre įgyvendintas Marijampolės savivaldybės
finansuojamas projektas „Kompleksinė
pagalba sergantiesiems priklausomybės ligomis ir jų šeimos nariams“. Jis
skirtas padėti išsaugoti šeimą, susidūrusią su šia sunkia liga. Projekto
įgyvendinimo metu specialistai dirba su ne tik paveiktais priklausomybės
asmenimis ir jų aplinka, bet ir vykdo priklausomybių prevenciją, siekdami
užkirsti kelią jų atsiradimui.
Taigi,
pagalbos centre „Rūpintojėlis dirbama skirtingomis kryptimis: atliepiama į individualius
priklausomų asmenų poreikius (neturintieji pakankamų socialinių ir kitokių
įgūdžių ugdomi, jiems padedama užmegzti ryšius su reikiamomis institucijomis,
planuoti asmeninį biudžetą, gauti gydymo paslaugas ir pan.); vykdoma prevencinė
švietėjiška veikla (organizuojami įvairūs renginiai, skaitomos paskaitos,
platinama informacija internete ir pan.).
Projekto metu
buvo organizuoti renginiai, kurių metu skaitytos paskaitos priklausomiems
asmenims, jų artimiesiems, dirbantiesiems su šiais žmonėmis bei visiems
besidomintiems šios ligos sukeltų problemų sprendimo būdais. Paskaitų metu buvo
kalbama apie priklausomybės mechanizmą, poveikį visam žmogaus gyvenimui,
priežastis, kylančių problemų sprendimo būdus. Dideli dėmesys buvo skirtas
sergančiųjų artimiesiems, su kuriais buvo diskutuojama ir dalijamasi patirtimi,
pateikiami galima veikimo būdai, padedantys spręsti kylančias problemas. Žmonės
džiaugėsi galintys dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose, kur įvairių terapijų
pagalba mokėsi relaksacijos būdų, kaip išreikšti save, savo išgyvenimus.
Bendradarbiaujant
su kitomis institucijomis, teikiančiomis pagalbą priklausomiems asmenims,
žmonės buvo nukreipiami gydytis pagal Minesotos programą, Priklausomybių
reabilitacijos centrą „Alfa centras“, esantį Gyviškių kaime, buvo pagelbėta
įsigyti reikiamų vaistų, maisto – tenkinti patys svarbiausi žmonių poreikiai.
Projekto
įgyvendinimo metu įgyta patirtis leidžia ir toliau tikslingai dirbti su
kiekvienu, kuriam reikalinga pagalba, nes dėl priklausomybės pasekmių vienas
asmuo savo problemų dažniausiai išspręsti nebegali. Todėl nuoseklus bendras
darbas kartu kuria gyvą bendruomenę, kuri nėra abejinga artimajam ir jo
nelaimėms.
2013 m. gruodžio 18 d., trečiadienis
2013 m. gruodžio 17 d., antradienis
2013 m. gruodžio 13 d., penktadienis
2013 m. gruodžio 10 d., antradienis
2013 m. gruodžio 9 d., pirmadienis
2013 m. gruodžio 2 d., pirmadienis
Gerumo akcijoje daugiausia ir turi būti gerumo

Artėjant didžiosioms metų šventėms kaip iš gausybės rago pasipila
įvairiausios labdaros akcijos. Daugumą jų vainikuoja grandioziniai televizijų šou,
koncertai ir kitokios atrakcijos. Tokių renginių organizatoriai profesionaliai įvaldę
priemones, pažadinančias tautosgailestingumą ir dosnumą. Iš teleekranų į mus žvelgia skausmo, netekties, baisių ligų prislėgtųžmonių veidai, maldaujantys pagalbos.Tai mus tikrai paveikia, sukrečia, todėl daug negalvodami imame savo telefonus ir surenkame nurodytą numerį. Tiesa, eilinis žiūrovas vargu ar gali būti garantuotas viešai skelbiamos statistikos apie surenkamus milijonus ir jų panaudojimą tikslumu. Jau keturiolika metų Lietuvos „Caritas“ taip pat organizuoja adventinę labdaros akciją „Gerumas mus vienija“. Apie ją kalbėjomės su Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Aušra ADOMAVIČIŪTE.
Balta
žvakelė
„Gerumas mus vienija“
reiškia, kad pati svarbiausia šios akcijos misija yra pasidalinti savo gerumu,
kuris padėtų skurstantiems, benamiams, atskirtyje esantiems ir dažniausiai į
televizijos ekranus nepakliūnantiems mūsų visuomenės nariams“, – sako pašnekovė.
– Kiekvienas, aukojantis gerumo akcijoje dovanų gauna baltą „Caritas“ ženklu pažymėtą
žvakelę. Dažnai žmonės klaidingai supranta tos žvakelės prasmę. Sako: „Aš nuo pernai
ją turiu...“ Jeigu turi, vadinasi, pernai tu pasidalinai savo
gerumu – paaukojai. Šių žvakelių negalima prisipirkti
keliems metams, jos yra ženklas, kad kasmet mes padedame silpniesiems ir
stokojantiems“. Pasak Aušros, „Gerumas mus vienija“ žvakelė turėtų sudegti dar
iki kitų metų akcijos pradžios. Jos šviesele gėrimės susėdę prie Kūčių stalo, uždegame
šeimos švenčių metu ar tiesiog meldžiantis už savo artimuosius.
Dosnumo mokomės nuo mažens
Akciją
„Gerumas mus vienija“ pranešimu spaudai kasmet oficialiai paskelbia Lietuvos
„Caritas“. Ji prasideda pirmuoju advento sekmadieniu. „Vilkaviškio vyskupijose
aukų sąrašai yra parapijose ir „Caritas“ skyriuose. Kiekvienas aukotojas
pasirašo tame sąraše, kuris prieš akciją yra užantspauduojamas, o surinkti
pinigai patenka į „Caritas“ skyrių“, – sako A.Adomavičiūtė. – Kartais
karitietės, turinčios skiriamuosius organizacijos ženklus (liemenes, pažymėjimus
ir kt.), akcijos tikslu aplanko švietimo ar valdžios įstaigas, prieš tai
gavusios jų vadovų sutikimą. Visada paaiškinama, kam renkamos aukos. Kai
kuriose mokyk lose tampa tradicija skatinti vaikus paaukoti, taigi ir ten
turime savo bendradarbių. Nuo mažens įpratęs žmogus bent mažą dalelę savo turimų
lėšų atiduoti labdarai ir užaugęs bus dosnus ir gailestingas. Visos, net ir pačios
smulkiausios aukos, yra registruojamos. Kartais tik vaikas, už savo paaukotus
pinigėlius į šeimą ir parneša baltą žvakelę“...
Ne tik aukų, bet ir bėdų sąrašai
Akcijai
pasibaigus „Caritas“ savanoriai ar parapijos pastoracinių tarybų nariai kartu
su klebonu suskaičiuoja gautas lėšas. „Caritas“ atstovai yra skatinami į
organizacijos parapijų skyrius
atnešti
savo bendruomenės bėdų sąrašus. „Tada svarstoma, kam ir kiek galima padėti... –
sako Aušra ir patikslina: – Jeigu žmogus kreipėsi ir paprašė pagalbos, jis jos
tikrai sulauks. Sužinoję,
kokios
bėdos slegia vieną ar kitą prašantįjį, parapijos „Caritas“ darbuotojai aplanko
tą žmogų, įsitikina, kad tokios paramos jam tikrai reikia. Tačiau prašantysis
negauna grynųjų pinigų į rankas.
Akcijos
lėšomis sumokama už tam tikrus reikalingus įsigyti daiktus, vaistus ar kitus
poreikius.“
Jeigu
kam nors yra labai rimta bėda, visi toje parapijoje suaukoti pinigai gali būti
paskirti vienam žmogui, kartais naudojami mažomis sumomis padedant keliems.
Realybė tokia, kad bėdų sąrašas yra ilgesnis, nei turima lėšų. Buvo tokių atvejų,
kai sudegus vienos šeimos namams, parapijos „Caritas“ organizavo vietinę rinkliavą
tai šeimai padėti. Jeigu pavyksta sutaupyti per gerumo akciją surinktų pinigų,
jie panaudojami Kūčių vakarienei paruošti, kurioje kartu su benamiais,
atskirtyje gyvenančiais parapijos bendruomenės nariais kalėdaitį laužia
parapijos klebonas, savanoriai,
Taip
pat skurdžiai gyvenančių šeimų vaikams organizuojamos kalėdinės šventės.
Duoti ne žuvį, bet meškerę
„Caritas“
darbuotojai, padėdami skurstančiam žmogui skatina ir jo paties aktyvumą įveikiant
vienokią ar kitokią problemą. Piktybiniai atvejai, kai prašantysis vien tik
reikalauja gauti, netoleruojami. Ieškoma įvairiausių būdų, kaip ugdyti prašančiųjų
sąmoningumą. Pašnekovė pamini dar vieną įdomų dalyką, kuris labai atitinka akcijos
pavadinimą – „Gerumas mus vienija“. Pasirodo, labai dažnai paramą gavęs žmogus
pats pasisiūlo padėti, tampa „Caritas“ savanoriu. Taip skatinama ne tik imti,
bet ir duoti. Duoti tai, ką turi: gerą, užjaučiantį žodį, talkinimą atliekant
kokį nors darbą ar kitaip prisidedant prie bendros veiklos.
Ne viskas tinka?
2012
metais akcijoje „Gerumas mus vienija“ dalyvavo 6 129 pavieniai Vilkaviškio
vyskupijos, kurioje įsikūrę 68 parapijų „Caritas“ skyriai, aukotojai ir 17
organizacijų, buvo surinkta 42 436 Lt. Metai dar nesibaigę, taigi ne visi šie
pinigai yra išleisti. Kol kas paramą jau gavo apie 4 000 žmonių. Taip pat buvo
surinkta 6 373 kilogramai drabužių. Juos vyskupijoje priima kiekvienas parapijos
„Caritas“ skyrius, Marijampolėje – pagalbos centras „Rūpintojėlis“, Šv.
Vincento Pauliečio parapijos „Caritas“ skyrius. Beje, kalbėdama apie labdarai
skiriamus drabužius, Aušra akcentuoja, jog jie priimami visi, tačiau yra peržiūrimi
ir išimami netinkami dėvėti, nes aukotojas dažnai atneša viską, ką išmetė
valydamas savo spintą. „Mes gerbiame tą žmogų, kuriam duodame, todėl prašome,
kad aukojami drabužiai būtų tvarkingi“.
Gerumo akcija – galimybė skelbti
Evangeliją
„Caritas“ yra viena iš Katalikų bažnyčios
veiklos sričių, todėl padėti vargstantiems, atstumtiesiems yra šios
organizacijos misija, kurią vykdyti įpareigoja Dievo žodis. Popiežius Pranciškus
taip pat moko tikinčiuosius būti gailestingais, jautriais ir ragina mažas vietines
bendruomenes padėti savo nariams labai konkrečiais, matomais artimo meilės
darbais. „Mes nesame teisėjai, nustatantys, kuris žmogus labiau vertas paramos,
kuris mažiau... – sako Aušra. – Pagal išgales padedame visiems, kurie į mus
kreipiasi. Žinoma, mes neturime galimybių visų sušelptųjų nufi lmuoti ir parodyti
per televiziją, be to, viešintis dėl savo skurdo, nepriteklių ne visi išdrįstų.
Bet tikime, kad tai, kas mažai atrodo pasaulio akyse, Dievui yra didelis lobis.“
Aldona KALINAUSKIENĖ
Autorės nuotrauka
„Suvalkietis“,
2013 m. lapkričio 30 d. Nr. 139
2013 m. lapkričio 27 d., trečiadienis
2013 m. lapkričio 26 d., antradienis
Carito adventinė akcija „Gerumas mus vienija“
Adventiniu laikotarpiu, laukiant Kristaus atėjimo,
kvieskime visus stabtelėti ir pagalvoti
apie tuos žmones, kurie kenčia nuo materialinių ir dvasinių nepriteklių.
Juk padėdami jiems, mes patys tampame geresni.
Caritas taip pat padeda nelaimių ištiktiesiems,
kaip ponia Rima, kuri viena augina tris vaikus. 2012 m. vasarą jų namus
nusiaubė gaisras.
„Po gaisro
vaikai klausė manęs, ką darysim, kaip gyvensim? Aš parodžiau pirštu į viršų ir
pasakiau: Dievas girdi mūsų vargus ir
tik Jis gali padėt, aš bejėgė, džiaugiuosi, kad išmaitinu jus, o kitiems
reikalams pinigų nelieka. Viešpats išgirdo mano žodžius ir atsirado gerų
žmonių, kurie paaukojo pinigų ir darbai pajudėjo. Praėjus keletui minučių po
pokalbio su vaikais, sulaukiau skambučio iš Vilkaviškio vyskupijos Caritas. Sužinoję
apie mūsų nelaimę, Carito darbuotojai nusprendė padėti mūsų šeimai ir paskyrė
1000 litų, surinktų per akciją ,,Gerumas mus vienija". Mane tai labai
nustebino ir sujaudino. Tikriausiai dauguma žmonių žino, kokie brangūs elektros
darbai, todėl šie pinigai labai pagelbėjo tvarkant gaisro padarytą žalą. Visos
šeimos vardu dėkojam Vilkaviškio vyskupijos „Caritui“ ir kiekvienam žmogui,
paaukojusiam už akcijos žvakelę. Aš taip pat įsigydavau šią žvakelę ir uždegdavau
ją per Kūčias, bet niekada negalvojau, kad pačiai prireiks kitų malonės ir
aukos. Dėkoju Dievui, kad įkvepia žmones aukoti ir dalintis. O jums, brangūs
žmonės, dėkoju, kad atsiliepiat į šį Dievo kvietimą“, - pasakoja Rima.
Mielieji, šis pavyzdys parodo, kaip yra svarbu
pasitikėti gailestinguoju Viešpačiu ir tikėti vienas kito gerumu.
Raginkime kiekvieną dalyvauti akcijoje, įsigyti
specialią Lietuvos „Caritas“ žvakutę bažnyčiose ar Carito skyriuose.
Už
auką įsigyta Caritas žvakelė yra aukos ir pagalbos vienas kitam simbolis. Be
to, nuo seno deganti žvakės ugnis buvo tikėjimo, šeimos vienybės, bendrystės su
kitais žmonėmis ženklas. Kiekvienas, uždegdamas Carito žvakelę ant Kūčių stalo,
turėtų prisiminti ne tik Lietuvoje ir užsienyje esančius savo artimuosius,
draugus ir kaimynus, bet ir nakvynės namuose besiglaudžiantį benamį, maisto ir
drabužių stokojančią daugiavaikę šeimą.
Akcija „Gerumas mus vienija“ rengiama kasmet nuo
1997 metų. Šiais metais Caritas Lietuvoje tikisi akcijos metu už aukas
išdalinti apie 110 tūkst. simbolinių Carito žvakelių visoje Lietuvoje.
Akcija „Gerumas mus vienija“ vyks iki gruodžio 31
dienos.
Atsiliepkime į Dievo meilę mums veiklia tarpusavio
meile!
Lietuvos Carito informacija
http://www.suduvosgidas.lt/lt/?cid=9902&new_id=262755
http://www.suduvosgidas.lt/lt/?cid=9902&new_id=262755
2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)